Naujienos
Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Lietuva švenčia ir mini vieną svarbiausių dienų savo istorijoje. Kovo 11-oji – valstybės šventė, tačiau kyla klausimas – kas gi ta valstybė yra šiame globalizacijos, kosmopolitizmo, žmogaus teisių „triumfo“ amžiuje?
Valstybę galima įsivaizduoti kaip statinį – istorijos pradžioje yra dedami valstybingumo pamatai, ant kurių, augant ekonomikai, gerėjant socialinėms sąlygoms ir, svarbiausia, išsaugant tas pamatuose įlietas vertybes, iškyla pats statinys. Jis gali augti ir stiebtis iki begalybės, nelyginant beržas miške, trokštantis iškilti iš kitų šešėlio ir pasiekti saulę.
Neretai augimas sustoja. Tą lemia aplinkybės – karai, nepritekliai, svetimųjų įtaka. Tačiau lietuviai sovietmečio okupacijos metais įrodė, kad visas šias problemas, sustojusį valstybės statinio augimą ir prasidėjusį išorinį jo griovimą padeda įveikti tvirtas pamatinis pagrindas – su daina kovojome už nepriklausomybę, už savo šalį, šeimą, kalbą, istoriją ir kultūrą – dalykus, kurie yra patys svarbiausi žmogaus gyvenime. Ir pergalė buvo pasiekta.
Sakoma – mokykimės iš istorijos, kad nekartotume jos klaidų. Tie, kas siekia destrukcijos, savo pamoką išmoko. Jie suprato, kad valstybės statinio sugriauti iš viršaus negalima – tai pridaro žalos, tačiau tvirtas pamatas, vertybės suteikia žmonėms jėgų atsilaikyti net ir atrodytų beviltiškoje situacijoje, o tūkstančiai šioje kovoje niekieno neverčiami elgiasi taip, kad nusipelno didvyrio vardo.
Jie suprato – norint padaryti valstybę ir juos piliečius bejėgiais, reikia kirsti per pamatus. Tą buvo bandyta daryti ir anksčiau, tačiau pasitelkiant pernelyg daug fizinės ir kitokios prievartos, kuri bet kokiu atveju iššaukia natūralų pasipriešinimą. Viską galima daryti gerokai paprasčiau – paklaidinti žmogų ir leisti jam pačiam pasinaudoti laisvės iliuzija.
Mums nuolatos yra brukamas žodis laisvė – kovokite už savo teises, žmonės! Jūs turite teises, ginkite jas, esate laisvi ir nuo nieko nepriklausomi! Tačiau retas suvokia, kad laisvė, anot filosofo N.Mileriaus, pirmiausia yra atsakomybė kažką daryti, o ne prašyti, jog tai būtų duota. Todėl mokyklose mokytojai yra pašaipos objektas – moksleiviai puikiai žino savo teises bei atvirkščiai proporcingą mokytojų teisių ribotumą (nuskriaustas, pažemintas ar įžeistas gali būti tik mokinys, bet ne mokytojas). Jaunuoliams yra liepiama viską vertinti kritiškai – net ir tuos dalykus, kurie per kartų kartas formavosi šimtus metų bei buvo moralumo, padorumo, elementarios pagarbos etalonai. Paaugliai – dar nesusiformavusios asmenybės – yra įgalinami interpretuoti šiuos dalykus kaip tik nori, elgtis taip, kaip užsigeidžia, nes viskas yra pateisinama laisvės bei nuomonės laisvės lozungais.
Daugelis tokių jaunų žmonių išeina į gyvenimą neturėdami jokio tvirto vertybinio pamato – nekęsdami savo šalies, kuri yra nuolatos kritikuojama bei talžoma tiek viešojoje erdvėje, tiek toje pačioje mokykloje nusivylusių mokytojų ar krizės prispaustų bedarbių tėvų. Nesuprasdami šeimos ir lojalumo svarbos, kurie yra diskredituojami pasitelkiant blizgučiais apkabinėtus penkias skyrybas išgyvenusių bei nežinomą skaičių nesantuokinių vaikų turinčių pop „žvaigždžių“ gyvenimų vingius. Ignoruodami krikščioniškąsias vertybes, nes bažnyčia, atrodo, tėra pedofilų kunigų klanas, o ateizmas – kur kas patrauklesnis už gyvenimą varžančius religinius įsitikinimus. 2 psl. >
Liberalui Pauliui 2010-03-23 00:33
ne apie tvirtą ranką kalba,bet apie atsakomybės,pareigos ir pagarbos ugdymą.Mokytojas ir...
Saulė 2010-03-23 00:26
pareiga ir atsakomybė yra laisvė.Taip gyvendamas žmogus išlaisvina save ir kitus.Dirbtinai...
liberalas Paulius 2010-03-19 17:40
Visas tas straipsnis yra viena didelė nesąmonė.Kaltinami vaikai, kurie savo teises žino ir...
Mauras 2010-03-16 00:27
šaunus Aligatoriaus tekstas. Tik pabaiga kažkokia be vilties. Gal pakelkim akis aukščiau, nuo...