Naujienos
Rūta Vainienė. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.
Seime užregistruotas LR gyvenimo gerovės solidarumo įstatymo projektas. Net trys širdį glostantys žodžiai įstatymo pavadinime – „gyvenimo“, ir „gerovės“, ir dar „solidarumo“ – slepia kur kas grubesnius ketinimus tą gerovę sumažinti. Įstatymo projektas siūlo nuo 2011 metų sausio 1 dienos įvesti nekilnojamojo turto mokestį gyventojams.
Seimo narių sugebėjimų vynioti į vatą dėka gyvenimas tapo nekilnojamuoju, gerovė reiškia turtą, o solidarumas – mokestį. Pagal įstatymo projektą nekilnojamojo turto mokestis būtų mokamas nuo brangaus nekilnojamojo turto, kurio vidutinė rinkos vertė viršija ... 350 tūkstančių litų. Kadangi turto vertės, kaip žinia, užfiksuotos prieš kelerius metus, dažnas butas šią kartelę viršys, t.y. mokės ne įsivaizduojamų vilų ir rūmų savininkai, o paprasti didesnių miestų gyventojai.
Numatyti progresiniai nekilnojamojo turto mokesčio tarifai, beje, simboliniai. Pagal vertes sudėlioti trys laipteliai – nuo 0,003 (trijų tūkstantųjų) iki 0,02 (dviejų šimtųjų) procento. Pavyzdžiui, ant aukščiausio laiptelio esančio 3 milijonais litų įvertinto turto mokestis siektų 600 litų per metus. Aiškinamajame rašte teigiama, kad mokestis savivaldybių biudžetams duos papildomus 60 milijonų litų, arba 2 procentus nuo jų pajamų. Ir tai – labai optimistinė prognozė. Nežinia, ar vertėtų apie šį įstatymo projektą rimtai kalbėti, nes linksmai nuteikia ne vien įstatymo pavadinimas, bet ir aiškinamojo rašto turinys. Pavyzdžiui, kad projekto „siūlytojų buvo daug, o šį įstatymo projektą parengė Seimo narys Julius Veselka“, kad negauta specialistų išvadų, „nes įstatymo projekto ruošimo niekas nefinansavo“. Įstatymo projektą tikrai galima laikyti teisėkūros parodijavimu, bet ne pačią nekilnojamojo turto mokesčio idėją. Juolab, kad ir Vyriausybės programoje toks ketinimas užrašytas juodu ant balto, o mokesčių nekeitimo moratoriumas baigiasi kaip tik 2011 metais.
Nekilnojamojo turto mokesčio už gyventojų turimą nekomercinį turtą negalima įvesti dėl esminių šio mokesčio ydų. Dar daugiau, dėl šių ydų būtina panaikinti ir galiojantį komercinio turto apmokestinimą, įskaitant įmonių naudojamą nekilnojamąjį turtą. Kadangi šiame komentare neišvengiu nuorodų į teisėkūros procesą, vertėtų pasvarstyti, ar mokesčiuose nereikėtų įvesti periodinio jų „ratifikavimo“ procedūros, kurios metu iš naujo reikėtų įsitikinti mokesčio efektyvumu, neutralumu, paprastumu, lyginant su kitais mokesčiais. Tai leistų netaikyti visų žmonijos istorijoje sukurtų mokesčių ir pereiti prie mažesnės, bet efektyvesnės jų puokštės. Tačiau kol procesas atvirkštinis ir apmokestinimas a priori laikomas gėriu, dar kartą įvertinkime nekilnojamojo turto mokesčio trūkumus.
Pagrindinis trūkumas – daiktas negali būti mokesčio objektu, nes daiktas nėra pajamų šaltinis. Mokesčio objektas visada yra tik pajamos, jos ir yra apmokestinamos, tuo atveju, jei gaunamos iš nekilnojamojo turto nuomos. Kai mokesčio objektu tapo langai, žmonės tiesiog pradėjo langus mūryti ir pasirinko gyventi tamsoje. Nekilnojamojo turto mokestis – akcizas, kuriuo stengiamasi riboti vartojimą. Lietuvoje, lyginant su kitomis Europos šalimis, žmonės mieliau renkasi nuosavą būstą, nei nuomojamą. Vienam gyventojui vidutiniškai tenka dvigubai mažiau gyvenamojo ploto nei Vakarų Europoje, tad spręskite patys, ar nekilnojamojo turto mokestis nesutrukdys žmonėms siekti tikros, o ne parodijuotos gyvenimo gerovės. 2 psl. >
Tundra 2010-03-16 16:17
R.V., kiek jūsų gali prašyti žmonės neberašyti?
Zuokala 2010-03-16 11:24
As jai viska uzsakau. Negi vis dar neaisku?
DAKTARAS 2010-03-16 11:23
DIAGNOZE: PARANOJINE SIZOFRENIJA
R1 2010-03-16 11:08
Gerbiama Vainiene, Skaitau Jusu straipsni ir matau, kad jis tikrai "kazkieno" uzsakytas.Kaip...