1938-ųjų Lenkijos ultimatumas. Lietuvos ir Lenkijos kariuomenės 24

Egidijus Papečkys, Lietuvos kariuomenė, istorija

24	Komentarai

Teksto dydis Spausdinti Persiųsti Pranešk klaidą

Lietuvos kariuomenė 1938 m.

 

1938 metų kovo 11 dieną  prie Lietuvos-Lenkijos administracinės linijos įvykęs ginkluotas incidentas pažymėjo pradžią Lietuvos Respublikai pražūtingų įvykių, pasibaigusių visiška šalies okupacija. Lenkijos vyriausybė, pasinaudojusi eiliniu pasienio incidentu, kovo 17 paskelbė ultimatumą. Politinė valstybės valdžia, vengdama šalies įtraukimo į karo veiksmus ir kovo 19 priimdama Lenkijos ultimatumą, patyrė pirmą skaudų išorės smūgį savo moraliniam autoritetui. Nebandau nagrinėti, ar ultimatumą reikėjo priimti ar atmesti. Šis straipsnelis nėra istorinis darbas, kaip pvz., Vytauto Jokubausko Tuščias šūvis: galimybės atremti Vokietijos karinę grėsmę 1939 metais, skirtas Lietuvos kariuomenei 1939 Klaipėdos atplėšimo metu. Be jokios politinės įvykių analizės, be jokių priekaištų šiandieninei Lenkijai ir lenkams, pabandykime trumpai, kiek paviršutiniškai, pažvelgti į 1938 kovą skirtingose lauko pusėse stojusias Lietuvos ir Lenkijos kariuomenes.

Lietuvos kariuomenė

Jau minėtame V.Jokubausko straipsnyje pateikta itin išsami informacija leidžia susidaryti aiškų vaizdą apie Lietuvos kariuomenės mobilizacines galimybes ne tik 1939, bet ir 1938 pavasarį, todėl itin rekomenduočiau su šiuo darbu susipažinti. Taikos metu Lietuvos kariuomenę sudarė 3 pėstininkų divizijos po 3 pėstininkų pulkus kiekviena, 3 kavalerijos, 4 artilerijos pulkai ir 1 raitosios artilerijos grupė, šarvuočių rinktinė, priešlėktuvinės apsaugos rinktinė, inžineriniai, ryšių ir kiti daliniai. Po mobilizacijos ją turėjo sudaryti 4 pėstininkų divizijos, 2 brigados, 3 kavalerijos pulkai, 12 pasienio apsaugos batalionų ir kt.

Akivaizdu, kad negausiai Lietuvos kariuomenei buvo sunku pridengti kaip visą Lietuvos teritoriją, taip ir 525 km ilgio administracinę liniją su Lenkija. Lietuvos kariuomenės pagrindinė jėga – pėstininkų divizijos – niekuo nenusileido Lenkijos pėstininkų divizijoms. Kavalerijos pulkai karių skaičiumi ir ginkluote lenkų kavalerijos pulkus netgi lenkė. Pagrindiniai ginkluotės trūkumai buvo prieštankinių ir priešlėktuvinių priemonių stoka. Lietuvoje nebuvo ir jokių ilgalaikių įtvirtinimų. Šiuos trūkumus sumažinti padėjo sprendimas pagrindines gynybos pozicijas rengti už didesnių Lietuvos upių. Didelę reikšmę turėjo ir gana gausios, tačiau techninių trūkumų (silpni, šarvai, ginkluotė ir pan.) nestokojančios Lenkijos šarvuotos technikos pasenusi organizacija ir taktika. Lietuvos kariuomenės šarvuota technika netiko nei savarankiškiems veiksmams, nei pėstininkų lydėjimui puolime. Tačiau 32 lengvieji žvalgybiniai tankai Vickers ir 6 šarvuoti automobiliai Landsverk L-181 buvo itin tinkami žvalgybai, stabdymui, sparnams ir tarpams tarp dalinių saugoti bei ryšiui palaikyti. Pats reikšmingiausias trūkumas, mano nuomone, buvo modernių ryšių priemonių stoka, neleidžianti užtikrinti patikimo ryšio tarp dideliame plote veikiančių Lietuvos kariuomenės dalinių.

Atskirai norėčiau paminėti ir Lietuvos karo aviaciją. Nors taip pat negausi kaip ir visa kariuomenė, galėjo būti itin svarbus veiksnys įvykus kariniam konfliktui su Lenkija. Naikintuvų aviacija, sudaryta iš 2 eskadrilių, ginkluotų 13 pakankamai greitų ir modernių Dewoitine D.501L bei 11 pasenusių FIAT CR.20 (labiau pavojingiems juos pilotuojantiems lakūnams nei priešui), galėjo vykdyti tik labai ribotą užduočių skaičių. Tačiau dėl nedidelių Lenkijos aviacijos galimybių veikti 1938-ųjų kovą naikintuvų trūkumas buvo neesminis. Sėkmingiausiai galėjo veikti žvalgomoji aviacija. Jos pagrindą sudarę 11 ANBO-IV ir 10 ANBO-41 praktiškai netrukdomai galėjo žvalgyti priešo kariuomenę ir palaikyti ryšį tarp savo kariuomenės dalinių. Nors ir priskiriamų bombonešiams, 15 pasenusių Ansaldo A-120, galinčių pakelti tik nedidelį kiekį mažo kalibro bombų, labiau tiko žvalgybai nei bombardavimui. Savaime suprantama, kad Lietuvos karo aviacija nebuvo pajėgi nei viešpatauti ore, nei taip izoliuoti karo veiksmų rajoną, kaip, pvz., sąjungininkų aviacija Normandijoje 1944. Su kiekviena karo veiksmų diena Lietuvos karo aviacijos pajėgos neišvengiamai silpnėtų nesant jokio kovinių lėktuvų rezervo. Mažėtų ir visos kariuomenės šaudmenų bei ginklų atsargos. Kariauti ilgesnį laiką Lietuvos kariuomenei trūko atsargų. Bet ar bent kiek geresnėje padėtyje buvo priešas?

Lenkijos kariuomenė 2 psl. >