1938-ųjų Lenkijos ultimatumas. Galėjo būti ir taip 15

Egidijus Papečkys, istorija, Lietuvos kariuomenė

15	Komentarai

Teksto dydis Spausdinti Persiųsti Pranešk klaidą

 

Pirma dalis

Jeigu palygintume skaičius, Lenkijos kariuomenė taikos metu šiek tiek daugiau nei 10 kartų didesnė už Lietuvos. Tačiau karo veiksmų eigai ir baigčiai svarbu ne tik kariuomenės dydis. Netgi labai didelė kariuomenė tam tikroje vietoje ir tam tikru laiku gali nesugebėti sukaupti pakankamai jėgų.

1937 metais karinės minties periodiniame leidinyje Mūsų žinynas, Nr. 11, buvo išspausdintas generalinio štabo majoro Bulvičiaus straipsnis Kariuomenės mokymo reikalu. Štai kaip jis pasisakė apie galimą karą: „Priešas, kuris brausis Lietuvon bus neabejotinai stipresnis už mus. Vis dėlto neturime galvoti, kaip dažnai menkai kariškai parengti žmonės galvoja, kad tas priešas bus nepaprastai stiprus ir mūsų jėgos atrodys „lyg varlė prieš dalgį.“ ...Paryškinimui galime prisiminti bet kurį laikotarpį iš mūsų Nepriklausomybės karų. Nors visi mūsų priešai buvo keliolika ar keliasdešimt kartų gausingesni už mus – tačiau nebuvo nei vienos situacijos kur būtume pastatyti „lyg varlė prieš dalgį.“ Priešo persvara nors ir būdavo gan ryški, bet vis tik ne tiek didelė, kad mūsų pasipriešinimas jau neturėtų reikšmės. Panašių aplinkybių galime tikėtis ir būsimajame kare“.

Manyčiau, kad 1938 kovą tokia situacija ir susiklostė. Paskelbusi ultimatumą Lenkija ėmėsi deklaratyvių kariuomenės veiksmų prie administracinės linijos. Sutelkta kariuomenė – 4-5 pėstininkų divizijos ir 2 kavalerijos brigados, dalis šių pajėgų dar turėjo saugoti pavojingą ruožą su Vokietijos Rytprūsiais, neturėjo jokio aiškaus pranašumo prieš Lietuvos kariuomenę. Lietuvos divizijos turėtų veikti labai plačiuose baruose, todėl pagrindinėmis divizijos pajėgomis turėtų dengti tik vieną kryptį, su atvirais sparnais, tačiau, pasak Bulvičiaus, priešas bus tokioje pat padėtyje: „...nes kai kuriose kryptyse jis [priešas – E.P.] turės junginį iš 2-3 divizijų, bet ir jis kiekviename junginyje turės po du atvirus sparnus, turės neapsaugotą užnugarį“. 

Beje, susipažinus su tuo metu nagrinėtais teoriniais pėstininkų pulko vykdomų kovos veiksmų uždaviniais matyti, kad Lietuvos kariuomenė ruošėsi manevriniam karui su priešininku, iš visų kaimynų labiausiai atitinkančiu Lenkijos kariuomenę. Uždavinių sąlygose buvo numatytas veikimas atvirais sparnais, t.y. be sąlyčio su kaimynais iš kairės ir dešinės, taip pat išmušant priešininką iš užimto placdarmo savoje upės pusėje ir neleidžiant jam permesti pastiprinimus. Priimant sprendimą pirmenybė teikiama aktyviems puolamiesiems veiksmas, o ne pasyviai gynybai.

Kariuomenės vado brig. gen. St.Raštikio inicijuota reforma sudarė galimybę priedangos daliniams efektyviai stabdyti judriąsias Lenkijos kariuomenės dalis, leisti greitai mobilizuotis ir, pasislėpus už vandens kliūčių, paskelbti Lenkijos kariuomenei patą. Lietuvos karo aviacija jau pirmomis dienomis buvo pajėgi praktiškai netrukdomai vykdyti žvalgybą, sekti lenkų kariuomenės judėjimą ir aktyviai vykdyti lenkų dalinių, ypač kavalerijos, atakas ir padėti jas stabdyti. Lenkijos karo aviacija pralenkti Lietuvos karo aviaciją neturėjo galimybių. 2 psl. >