Naujienos
Izraelio armijoje tarnauja labai gražios merginos su uniformomis ("The Jewish Post" nuotr.
"Mes buvome truputį turistai, truputį tikėjimo piligrimai. Iš pradžių sukinėjomės aplinkui Jeruzalę, paskui įvažiavom į Šventąjį miestą, - pasakojimą apie Jeruzalę pradeda klaipėdietis žurnalistas ir fotomenininkas Antanas Stanevičius. - Pažadėtoji Žemė man yra pavyzdys, kaip reikia mylėti savo tėvynę."
"Eidamas su tėvu septynis kilometrus į Raguvos bažnyčią (Panevėžio rajonas), galvodavau: kur einu, ko einu, kas yra Dievas, kas yra Kristus? Mano vaikystėje šv. Mišios dar buvo laikomos lotyniškai. Nieko nesuprasdavom, bet tai netrukdydavo Dievą įsivaizduoti, kartais su baime. Davatkėlė mokė Katekizmo, kaip ji, bemokslė, suprato.
Prisimenu vieną klausimą iš tų mokymų: ką tu atsakysi, kai kunigas paklaus: "Kam žmogus gyvena ant žemės"? Buvau iškalęs: "Kad įvykdytų Dievo valią ir patektų į dangų." Ir net R. Ozolo ateizmo paskaitos Vilniaus universitete skatino domėtis Dievu ir jo esme; tai buvo religijos tyrinėjimai, ir daug sužinojome apie krikščionybę ir kitus tikėjimus.
Mintys vedė į vietą, kur Kristus skelbė tikėjimo revoliuciją ir buvo nukryžiuotas, - į Jeruzalę.
Labiausiai ją aplankyti mane skatino Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio knyga "Kelionė į Jeruzalę". Tai kelionės reportažas, parašytas XVI a. pabaigoje, aktualus ir šiandien.
Bet, būdavo, tik susiruoši į Izraelį, ten - karo veiksmai. Kai to karo nematai iš arti, baisu: atrodo, tau tėkš į galvą palestiniečių paleista savadarbė raketa. Laukiant "gero oro" Izraelyje, teko aplankyti Maroką, Tunisą, Egiptą. Būnant Egipte antrą kartą teko vaikščioti po Šventąją Žemę Sinajaus pusiasalyje: užkopti į Mozės kalną, kur Dievas Mozei davė Dešimt įsakymų. Ta istorinė žemė vėl buvo atitekusi Izraeliui per 1967 metų karą. Vėliau Sinajaus pusiasalis buvo grąžintas Egiptui. Šarm-El-Šeicho miestelis yra pastatytas Izraelio valdymo metais. Teko šnekėtis su vienu beduinu, ir klajoklis prisimena Izraelio laikus kaip labai gerus, kai buvo nutiesti keliai, pagyvėjusi prekyba.
Mes buvome truputį turistai, truputį tikėjimo piligrimai. Iš pradžių sukinėjomės aplinkui Jeruzalę, paskui įvažiavom į Šventąjį miestą.
Alyvmedžiai prisimena Kristų
Alyvų sodas, kur Kristus buvo Judo išduotas paskutiniuoju pabučiavimu, pilnas tokių storų alyvmedžių kaip Stelmužės ažuolas. Tikėtina, kad jie augo du tūkstančius metų.
Labai kaitina kraują, mintis ir jausmus ėjimas Via Dolarosa (Kristaus kančių keliu). Įsijausti trukdo arabai, kaip įkyrūs mašalai siūlantys pirkti suvenyrų. Bažnyčiose matytos ir eitos Kristaus kančių stotys, apaugusios vaizduotės vaisiais, sako, kad viskas turėtų būti švenčiau, paslaptingiau, bet suvoki, kad nešančiojo kryžių kelias kitaip atrodė. Jeruzalėje kultūrinių sluoksnių tiek daug, kad jeigu juos archeologai supainiotų, pasimestų amžiuose ir jų tyrinėjimai netektų mokslinio patikimumo. Neseniai buvo ne kokių "šulerių", o rimtų mokslininkų išleista knyga, pasakojanti apie surastą Jėzaus šeimos kapą. Ką tik statybininkai Jeruzalėje pajudina, tuoj pat fiksuojami atsivėrę klodai, suteikiantys naujų žinių apie senuosius laikus. 2 psl. >
Ostapas Benderis 2010-03-17 12:46
Aš pats linkęs į apgaules ir suktybes, bet šių savo veiksmų nepalydžiu smilkalais,...
Mili 2010-03-17 11:40
O kas ne parazitai? :) satanistai?
na 2010-03-17 09:19
ir ko tas vyras nori? vaikus daryt ,melstis ir valstybine renta gaut? mano vyras irgi to nori ir...
sakiau ir sakysiu 2010-03-17 09:07
kunigai,rabinai,mulos,šamanai -tai žmonijos parazitai .protu nuodytojai.