Naujienos
Gretos romanas (Digital vision nuotr.)
Mintys vienos, žodžiai kiti
Greitai atsistojau ir tvirtai susisupau į skraistę. Kosminiu greičiu permąsčiau, ką Gabrielis galėjo pagalvoti. Sėdžiu su Kreigu, faktas, kad pernelyg arti, šlaunys susilietusios, jo ranka permesta per atlošą ir dar šiek tiek palinkęs mano pusėn. Košmaras. Baikščiai pažvelgiau į jį. Jis vis dar buvo įsmeigęs žvilgsnį į Kreigą. Šis ramiausiai sėdėjo ir taip pat žvelgė į jį.
— Žinoma, kad nesutrukdei, — pradėjau, bandydama atgauti normalų balsą. — Leilani minėjo, jog iki pietų neturi jokių užsakymų, atėjai su reikalu? — mikčiojau nei šį nei tą.
— Taip, — atsakė, galiausiai pažvelgdamas į mane. Jo tiriamas žvilgsnis klaidžiojo mano veidu. — Namuose išryškinau nuotraukas, pamaniau, norėtum pirmoji jas pamatyti.
— Tikrai? Taip, žinoma, galėsim kartu jas peržiūrėti…
Gabrielis ištiesė man rudą, gana storą, voką.
— Užeik pas mane, kai atsilaisvinsi, — pasakė bejausmiu balsu ir apsisukęs išėjo.
Sustingusi laikiau voką rankoje, — nejau jis pastebėjo… Išgirdau, kaip Kreigas atsistojo ir priėjęs man iš už nugaros, ištiesė ranką. Prispaudžiau voką prie savęs, kad negalėtų paimti.
— Neparodysi?
— Aš dar pati nepažiūrėjau… Ar tu bent suvoki, ką jis dabar pagalvos? — užsipuoliau, atsisukdama veidu į jį.
— Turbūt pagalvos tai, kas buvo akivaizdu.
— Ir tavęs tai nejaudina?! — negalėjau patikėti.
— Šiuo metu ne, — mane ėmė nervinti jo ramus tonas.
— Juk judu draugai… Dabar jis padarys neteisingas išvadas ir… Ak, varge… — atsidusau, purtydama galvą.
— Tu taip nerimauji dėl to, ką jis gali pagalvoti?
— Mane jaudina tai, jog jis gali prisigalvoti, ko iš tiesų nėra!— beveik užrėkiau ant jo. — Juk visa tai, — mostelėjau rankomis, — šiandiena, vakar vakaras yra didelė, milžiniška, pasaulinio masto klaida. Viso to niekada neturėjo būti, o ir įvyko tai dėl to, jog tau nepatiko mano susitikimas su Gabrieliu… Kažkoks kvailas užgautas vyriškas ego! — riktelėjau.
— Tai štai kaip tu tai vadini… — sumurmėjo, žvelgdamas į mane aštriu žvilgsniu.
— Aš nenoriu žaisti tokių žaidimų, — pasakiau. — Norėčiau, jog tai daugiau nepasikartotų…
Žiūrėjom vienas į kitą, kaip du didžiausi užsispyrėliai. Galiausiai Kreigas susikišo rankas į kišenes ir vos pastebimai palingavęs galva, apsisuko ir išėjo…
* * *
Iš vienos nuotraukos žvelgė ugningo žvilgsnio dievaitė. Išsitaršę plaukai juodame fone, degančios akys ir pravertos lūpos. Rankos pusiau sulenktos, nuo jų, nelyginant krioklys krito milžiniškas baltas šleifas, koja apnuoginta ligi šlaunies viliokiškai žengė į priekį.
Daugybė nuotraukų, vienur tik veido motyvai, kitur pagautas žvilgsnis, judesys…
Nedrąsiai įžengiau į Gabrielio dirbtuves. Sėdėjo palinkęs virš stalo ir kažką rašė, išgirdęs žingsnius, pasuko galvą ir žvilgtelėjo mano pusėn.
— Jos puikios, — pasakiau, kilstelėdama voką.
— Džiaugiuosi, jog patiko, — atsakė, tačiau be šypsenos.
Priėjau arčiau ir ištiesiau voką. Gabrielis kilstelėjo ranką:
— Gali jas pasilikti, turiu jas susivedęs į kompiuterį, kaip tik galvoju kokį išdėstymą joms parinkti.
— O… 2 psl. >
aš 2010-03-19 13:45
vakar prieš 12 prisėdau prie pc ir netyčiom atradau šį nuostabų romaniuką. :Diškart...
as 2010-03-19 00:21
laukiu nesulaukiu tesinio :)
Skaitytoja 2010-03-17 22:57
nuostabu...
Mili 2010-03-17 11:46
Ak, kaip gražu :)