Naujienos
Kameroje kairėje gyvena du nuteistieji, o dešinėje – vienas. (Aurelijos Žutautienės nuotr.)
Šiuo metu Lukiškių kalėjime 83 nuteistieji kali iki gyvos galvos. Kiekvieno jų išlaikymas mums kainuoja 65 litus ir 45 centus per dieną, taigi iš viso 2 milijonus per metus.
Siauras lyg karstas maždaug 8 kvadratinių metrų kambarėlis. Gale – mažas langelis su tankiomis grotomis. Žvilgsnis atsimuša į pilką priešais esančio pastato panašiais langais sieną. Virš jo matosi apniukusio pavasarinio dangaus lopinėlis. Nematyti nei menkiausio augalėlio (kituose dviejuose aukštuose vaizdas šiek tiek geresnis). Prie vienos sienos – dviaukščiai gultai, kriauklė, už nedidukės pertvaros – tupykla. Prie kitos – prigludęs stalelis su kėde, pora lentynų su keliais pakeliais maisto produktų. Vertingiausias daiktas – nedidelis televizorius, labdaringų organizacijų dovana.
Tai tipinė nuteistojo iki gyvos galvos gyvenamoji patalpa Lukiškių kalėjime. Retsykiais ją galima pakeisti į tokią pačią kitame aukšte ar, geriausiu atveju, pasidalinti ja su likimo draugu. Tačiau gyvenimas dviese paprastai trunka neilgai – tokioje ankštoje erdvėje sunku išsitekti. Vyrišką draugystę dažniausiai ardo tarpusavio kivirčai dėl ne vietoje padėtų daiktų, ne laiku pasakyto žodžio ir kitos smulkmenos.
Dienotvarkė – griežta
Signalas keltis nuskamba šeštą valandą ryto. Trumpas rytinis ritualas. Klankteli mažas langelis kameros duryse, pro jį paduodamas maisto davinys.
Po pusryčių tarsi ligoninėje – vizitacija. „Jos metu kruopščiai patikrinama kamera, ar nuteistasis neturi ko nors draudžiamo, – sako Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo Socialinės reabilitacijos skyriaus viršininkas Dmitrijus Voskresenskis. – Po to išklausome pageidavimus ir nusiskundimus.“
O jų išgirsta kiekvieną rytą. Vienas nepatenkintas, kad tenka valgyti tai, ko nemėgsta, kitas skundžiasi sveikatos problemomis, trečiam šiaip ko nors trūksta.
Po šio kasdienio pabendravimo kai kurie nuteistieji keliauja į medienos apdirbimo cechą. Kadangi nuteistiesiems iki gyvos galvos draudžiama dirbti su aštriais įrankiais, jiems patikėta gaminti inkilus bei lesyklėles – pastarieji klijuojami. „Tačiau Lietuvoje šios produkcijos nerasite, – sako D. Voskresenskis. – Visa iškeliauja pas olandus bei vokiečius. Apskritai darbo terapija – vienas geriausių dalykų nuteistam iki gyvos galvos žmogui, bet neturime galimybės juo aprūpinti visų norinčių. Kiti tuo metu gali dalyvauti įvairiose reabilitacijos programose, žiūrėti kino filmus, susitikti su įvairių religinių konfesijų atstovais.“
Tryliktą valandą visiems tenka grįžti į savo kameras – atvežami ir padalijami pietūs. Pavalgius norintiems vėl siūlomi įvairūs užsiėmimai, pasivaikščiojimas gryname ore – mažame uždarame kiemelyje.
Kartą per savaitę – „kelionė“ į dušą. „Manote, kad visi su džiaugsmu eina praustis? – nusijuokia viršininkas. – Yra tokių, kurie į dušą neitų, jei jų neragintumėme.“
Nieko nenori
Daugelis nuteistųjų laisvėje gyveno, kaip dabar sakoma, asocialų gyvenimą: be saiko girtuokliavo, vartojo narkotikus, sukiojosi po landynes. Tokiems ir už grotų nieko nereikia. 2 psl. >
ase 2010-08-04 16:21
cia sakot kad geriau susaudyt o netaip kad uz mokestciu moketoju pinigus gyventu taip is vienos...
zivile 2010-05-05 14:18
as istikruju noreciau daugiau suzinoti apie lankomuma artimu zmoniu...
kumis 2010-03-28 13:46
Jo cia straipsnis nukopijuotas , cia kur rase , kad po 22 metus , tai tikrai dabar jiem bus po 25...
edmundas 2010-03-26 20:10
ar jus oškos ka nors gyvenime suprantate, viskas pas jus gražu, norisi, kad daugiau...