Gretos romanas 2: Meilės fobija (19,20) 16

Gretos romanas 2, Meilės fobija, 19 dalis, 20 dalis

16	Komentarai

Teksto dydis Spausdinti Persiųsti Pranešk klaidą

Image source nuotr.

 

Dirbtinis pasipriešinimas

Likusią dienos dalį stengiausi nesėdėti be darbo, tad net nepastebėjau, kai atėjo laikas keliauti namo. Susiruošusi stengiausi išsmukti niekeno nepastebėta.

— Mei! — iš kažkur atsklido Gabrielio balsas.

Stabtelėjau.

— Nenorėtum šįvakar nueiti į kiną? — pasiūlė.

— Nepyk, bet teks atsisakyti, jaučiuosi kažkaip nelabai… Šiek tiek skauda galvą, turbūt temperatūra pakilo…
— O… Tuomet leisk bent jau namo parvežti.

— Gerai, — sutikau, — bus greičiau nei pėsčiomis.

Greitai privažiavome prie mano tariamų namų.

— Ačiū, pasimatysime rytoj, — atsisveikinau.

— Labos nakties, — pasilenkęs pakštelėjo į skruostą.

Nusišypsojusi išsiropščiau laukan. Palaukusi, kol jis išsuks iš gatvės, greitai nužingsniavau namo. Ėmė snigti ir buvo justi, kaip ant mano karštos kaktos tirpsta snaigės.

* * *

Įžengiau į tylų butą, gal Kreigas dar negrįžo? Nusimečiau šlapią paltą, susiradau šiltas šlepetes ir nuskubėjau ieškoti ko nors nuo gripo. Man bebarškant virtuvėje, išgirdau, kaip prasivėrė kambario durys.

— Anksti grįžai, kažkas naujo, — išgirdau pašaipų balsą.

— Tau neturėtų rūpėti kada grįžtu, — sugergždžiau prikimusiu balsu.

Išgirdau, kaip jis priėjo arčiau, paėmė vieną besimėtantį vaistų pakelį.

— Sergi? — ar man pasigirdo ar jo balsas buvo šiek tiek susirūpinęs?

— Nieko rimto, — sumurmėjau, nurydama tabletę.

Pajutau, kaip Kreigas suima mane už alkūnės ir atsuka į save. Šiek tiek prisimerkęs nužvelgė mano susitaršiusius plaukus ir stiklines akis, ranka perbraukė kaktą.

— Tu degi, — pasakė dar labiau susiraukdamas.

— Praeis, — atsakiau, ištraukdama ranką.

— Eik į svetainę ir šiltai įsitaisyk, užplikysiu arbatos.

— Galiu ir pati… — pradėjau.

— Mei, — nukirto. — Eik.

Tikrai jaučiausi pavargusi, rankos sviro žemyn, norėjosi padėti galvą ir nieko neveikti. Daugiau nebeprieštaravusi, nupėdinau į svetainę, susiradau minkštą pagalvę ir apklotą, susisukau į kamuoliuką ant sofos.

— Mei… — švelnus balsas pasiekė mane lyg per vatą.

Praplėšiau sunkius vokus.

— Štai, išgerk, — pasakė įdėdamas į sustirusias ir niekaip nesušylančias rankas šiltą puodelį.

Atsisėdau pusiau gulomis ir gurkštelėjau, malonus skystis nutekėjo gomuriu žemyn. Kreigas įsitaisė šalia ir atidžiai stebėjo.

— Žinai… Pasiilgau tų vakarų, kai mes tiesiog sėdėdavom ir žiūrėdavom filmus iki išnaktų… — tyliai pasakė.

Taip… Man taip pat būtų buvę daug maloniau vakarus praleisti su juo, o ne vienai vaikštinėti po miestą. Žvelgiau į jį ir nejaučiau jokio pykčio, kurį prasinešiojau visą dieną, turbūt buvau per daug išsekusi.

— Galėtume pažiūrėti dabar, — tyliai sumurmėjau, šiek tiek nustebusi dėl tokio savo pasiūlymo, regis, liga mane visai suminkštino. 2 psl. >