Skveras Kaliningrade(Dalios Cibauskaitės nuotr.)
Beveik kas savaitę klaipėdietė režisierė Dalia Cibauskaitė automobiliu važiuoja į Karaliaučių ar naršo jo apylinkes. Tikina, kad nuo žmogaus priklauso, kokį jį mato: vieniems įdomios krautuvės, kiti mato tik karves, trečius žavi paprastų tenykščių žmonių dvasingumas. Todėl ten niekada nebūna žvarbu.
"Gyvenime vyksta protu nepaaiškinami jutiminiai dalykai, todėl turbūt šalių ir vietų nepasirenki, tiesiog atsiduri jose. Vaikystėje gyvenau Šilutės rajone ir su krepšinio komanda dažnai važiuodavau į buvusį Kaliningradą, iš ten parsiveždavau baltų deficitinių kojinių ir nepakartojamo skonio bandelių su kopūstais.
Vėliau į Lietuvos kultūros dienas Karaliaučiuje vežiau pirmąją po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo Petro Riepšio kūrybos parodą, V. Žalakevičiaus filmą "Žvėris, išeinantis iš jūros". Manau, anksčiau ar vėliau bus skirta daug dėmesio tam svarbiam Lietuvai kraštui.
Kai mokiausi Tarptautinių santykių institute, darbo tema buvo "Kaliningrado identiteto pokyčiai po Europos Sąjungos plėtimosi į Rytus", o dabar ten turiu įdomių draugų.
Kraštas man atrodo egzotiškas: architektūros stilių eklektika ir įvairovė, gyvenimo būdas, praeities ir dabarties sintezė. Fotografuoju ne tada, kai alpstu nuo peizažo grožio, - tiek, kiek reikia mano darbui. Tai, ką matai plika akimi, atrodo daug gražiau", - sakė Dalia.
Tikėjimas, viltis ir meilė
"Visada įdomiausi yra žmonės, keičiantys aplinką. Bendravau su buvusiu gubernatoriumi Jegorovu, menininkais, bankininkais ir biurokratais, dažnai eidavau į gatves kalbėti su žmonėmis, nes vedžiau televizijos laidą. "Bomžai" valandų valandas sėdi kapinėse, prašo išmaldos, kai ką pakasa, paneša, - gauna rublį. Vienas valkata po pokalbio kažkur nudūmė ir atnešė odinę rankinę - norėjo man padovanoti. Ten yra didžiulis paminklas ir "bratskaja mogila" (broliškas kapas) šeštąjį dešimtmetį nuskendusio "Tukano" laivo aukoms.
Kaliningrado srityje ilgą laiką nebuvo rusiškų cerkvių, tik didingos prūsiškos kirchės. Buvau ir per šventes, kai viešėjo tėvas Kirilas, bet didžiulėje Pergalės aikštės cerkvėje nebuvo žmonių antplūdžio.
Kaliningrade šiuo metu daug musulmonų, suvažiavo iš Uzbekistano, Tadžikistano, Kazachstano, pardavę savo namus, nes jie moka rusų kalbą. Ten iš tikrųjų demokratiška aplinka: ne kartą mačiau, kaip įvairios religinės konfesijos vienos kitas kviečia į šventes, prie stalo susėda imamas, popas ir rabinas. Dėl nacionalinių dalykų nesusipratimų nekyla, kyla naujos mečetės.
Mane traukia rusų paprastumas, nuoširdumas, bet labiausiai - globalus mąstymas. Nuvažiavęs į kaimą, vos ne belangėje troboje kalbiesi su žmogumi, kuris trykšta optimizmu, atrodo, pasiruošęs vos ne pasaulį užkariauti, filosofuoja.
Man pasakojo, kaip filosofas Imanuelis Kantas sėdėdavo Karaliaučiaus uoste, žiūrėdavo į laivus su skirtingų šalių vėliavomis ir sakydavo: "Man niekur nereikia važiuoti, visas pasaulis ateina pas mane." Atrodo, rusai turi daug tikėjimo, vilties ir meilės. Didelių užmojų neturi, kapstosi žemėje ir gerai jaučiasi. Ten vyras yra vyras, o moteris sklidina moteriško žavesio. 2 psl. >
Naujienos






















buves 2010-04-10 19:07
Esu turejes giminiu karaliaucaus kraste.atvaziuodavo is to krasto isvarytu zmoniu palikuonys,rode...
buves 2010-04-10 18:58
Autorei riketu nusiimt rozinius akinius.Nuniokotas visiskai kazkada visa vokietija maitines kdar...
klausas 2010-04-07 13:15
matai,kad šio rąšinio autorei patinka ruska dušė,bet tie rusai sugriovė karaliaučiaus...
Viai 2010-04-07 11:31
ne ten ieskai - visus seniai apsukrus lietuvaiciai isisavino