Naujienos
Kokios yra prostitucijos šaknys?(Brand X Pictures nuotr.)
Nors formaliai prostitucija draudžiama Japonijoje nuo 1950 metų, pramogų industrija suaugusiems neįsivaizduojama be to amato profesionalių moterų. Pirmiausiai tai – geišos.
Kitaip tariant, svečių linksminimo specialistės. Bet ne šokiais ir dainomis, o įdomiu ir intelektualiu bendravimu. Suprantama, daugiausiai intymiomis gyvenimo temomis. Geišos viliojimo objektas – kimono. Kai geiša linkteli į priekį ir apnuoginamas kaklas, japonų vyrams užverda kraujas. Jiems tai – viena seksualiausių moters kūno vietų. Žodžiu, jei Europos gražuolės moterys vilioja vyrus iš priekio... giliomis iškirptėmis, tai japonų – iš nugaros...
Ypatingos paslaugos teikiamos už uždengto langelio
Japonai seniai įpratę dalinti moteris į tris kategorijas. Namų židinio sergėjimui ir giminės pratęsimui – žmonos, dvasiniam bendravimui ir sielos apsivalymui - geišos, o seksualinių poreikių tenkinimui – laisvo elgesio moterys iš „raudonųjų žibintų“ kvartalo. Kadangi oficialiai prostitucija yra draudžiama Japonijoje, tai šią seniausią profesiją perėmė į savo rankas taip vadinamos pseudo-geišos arba hostess‘os – ( iš anglų k. žodžio „šeimininkės“) – merginos, dirbančios baruose ir kabare.
Nacionalinio policijos valdybos duomenimis, šalyje esama apie 12 tūkst. įstaigų, kuriose teikiamos mokamos seksualinės paslaugos. Masažų salonai ir turkiškos pirtys – tai pusiau legalūs viešnamiai. Durys į kambarį, kur klientas susilies į vieną visumą su masažo specialiste, pagal taisykles, neturi būti rakinamos. Be to, jose turi būti įstatytas mažas langelis (kaip kalėjimo duryse), kad administracija galėtų karts nuo karto užmesti akį iš koridoriaus ir palaikyti tvarką. Tačiau jeigu mergina, nuvilkusi kliento švarką, pakabina jį ant durų, t.y. uždengia drabužiu langelį, - tai užuomina, kad bus teikiamos „ypatingos paslaugos“.
Pseudo-geišos suteikia tik intymaus bendravimo galimybę
Viename Tokijo rajone, kur pilna įvairaus plauko perėjūnų, salonų masažistės kreipė su iniciatyva sukurti laisvą profsąjungą sekso industrijos darbuotojų kolektyvinei kovai dėl atlyginimo padidinimo ir darbo sąlygų gerinimo. Masažų salonų darbuotojos, kuri turi pasisekimą „nerimtų“ vyrų tarpe, mėgstančių išgerti ir dažnai vaikščioti „į kairę“, jau pradėjo derybas su salonų savininkais ir rengiasi pravesti suvažiavimą, kad galėtų oficialiai priimti programą ir įkurtos profsąjungos įstatus.
Tikrų, diplomuotų geišų Japonijoje vos keli šimtai. Ir šios brangiai apmokamos profesionalės vargu ar atsilieps į kvietimą vienytis. Užtat laisvų profsąjungų sekso industrijos darbuotojų pagrindinėmis veikėjomis gali tapti šimtai tūkstančių pseudo – geišos. Kitaip tariant, minėtos „šeimininkėlės“. Beje, pažintis su bet kuria iš jų suteikia tik intymaus bendravimo galimybę, bet ne garantiją. Dėl ko ir paaiškinamas jų egzistavimas draudžiamos prostitucijos sąlygomis.
„Šeimininkėlių“ pareiga – už atitinkamą atlygį palaikyti vyrui malonią kompaniją, šokti su juo, įpilti jam vyno į taures, juoktis iš jo humoro. Ir nieko daugiau. O po šio darbo viskas priklauso nuo abipusio susitarimo. Jei jis sugebės ją įkalbėti, o ji nepajėgs jam atsakyti. Beje, toks „laisvos medžioklės“ būdas labai imponuoja daugelį vyrų, net kai legaliai veikė „raudonųjų žibintų“ gatvės. 2 psl. >
Rūta 2010-03-29 11:16
Įdomus straipsnis, bet per ilgas:)