Naujienos
Tiksli kosmetikos istorija mokslininkams išlieka paslaptis ("Scanpix" nuotr.)
Nuo pat žmonijos atsiradimo moterys ypatingą reikšmę teikė grožiui. Gražinosi, mokėdamos už tai savo sveikata ir net gyvybe: balino veidus pudra iš švino, skaistino skruostus gyvsidabrio junginiais, plaukus šviesino azoto rūgštimi, o strazdanas šalindavo kalio cianidu.
Grožio pramonės lopšys
Kur ir kada moterys pradėjo naudoti kosmetiką, tiksliai nežinoma iki šiol. Tyrinėtojai kosmetikos ir parfumerijos lopšiu laiko senovės Egiptą. Čia faraonų laikais iš žolelių, šaknų ir gėlių būdavo išgaunamos įvairiausios kvapiosios ir dažomosios medžiagos. Daugelis senovės kosmetologų receptų neiššifruoti iki šiol, tačiau žinoma: surmos junginiai, sukeliantys įvairias odos ir akių ligas, buvo naudojami blakstienoms dažyti.
Senovės Graikijos moterys laikomos baliklių naudojimo pionierėmis. Šiose grožio priemonėse buvo apstu švino.
Iš Graikijos tradicija balinti veidus švino preparatais persikėlė į Romą. Tiesa, romėnės naudojo ir paprasčiausią kreidą, tačiau ji prarado populiarumą, nes prastai laikėsi ant odos. Didelio populiarumo ir tarp patricijų, ir tarp plebėjų moterų sulaukė ir kitos egzotiškos priemonės: antakiams dažyti naudoti skruzdžių kiaušiniai, plaukams nuo rankų ir kojų šalinti - šikšnosparnių smegenys ir kraujas bei ežių pelenai.
Romėnės buvo novatorės plaukų dažymo srityje - čia buvo naudojamos pačios įvairiausios spalvos, net ir žydra. Dažai būdavo gaminami iš augalų šaknų, o jos ne visada buvo nekenksmingos. Ir anaiptol ne visi plaukų dažnai neturėjo šalutinio poveikio.
Amžiai be pokyčių
Viduramžiais pavojingos kosmetikos naudojimo praktika nelabai keitėsi. Daugelyje šalių smarkiai įraudęs veidas buvo laikomas laisvo elgesio moters požymiu, todėl dauguma damų skaistalus naudojo saikingai, o švino balikliai buvo itin paklausūs tarp visų visuomenės sluoksnių moterų.
Renesanso laikotarpiu aukštosios visuomenės damoms buvo pasiūlyta pasakiškai brangi balinamoji veido pasta. Į jos sudėtį įėjo tie patys švino balikliai, tik sumaišyti su actu.
XVII a. į madą atėjo ryžių pudra. Deja, ryžių krakmolas ant odos laikėsi labai trumpai, todėl kosmetologai ėmė į ją berti vis tų pačių švino baliklių, bismuto druskų ir aršeniko mišinio. Nuodingų medžiagų kiekis šioje pudroje siekė iki 50 proc.
Žudantis karališkas grožis
Rusų mokslininkai chemikai ištyrinėjo rusų kunigaikštienių ir carienių, mirusių prieš keletą šimtmečių, palaikus ir nustatė, kad jie prisisunkę nuodingų junginių.
Ivano Rūsčiojo močiutės Sofijos palaikuose švinas viršijo normą daugiau kaip 30 kartų, cinkas - beveik dvigubai, o varis - keturis kartus. Absoliučia rekordininke pagal švino, susikaupusio kūne, kiekį tapo drauge su sūnumi 1569 m. mirtimi nubausta kunigaikštienė sąmokslininkė Jefrosinija Starickaja - švino norma viršyta net 124 kartus. Ji lyderiavo ir pagal aršeniko kiekį - 120 kartų daugiau nei leistina norma. O štai pagal gyvsidabrio kiekį ją aplenkė Michailo Romanovo žmona - carienė Jevdokija Lukjanova, kurios kauluose šio nuodingo metalo kiekis viršijo normą 3,6 karto. 2 psl. >
bobockis 2010-04-04 22:07
bobos visais laikais rupinosi savo netobulumu spakliavimu, bet ne proto trukumu kompensavimu....
seiminija 2010-03-28 23:29
šiais laikas galima pasirinkti ir nebežudantį grožį. tai kainuos, aišku, bet busi sveikas
geisha 2010-03-24 15:08
fu, net apetitas sugedo bevalgant
Giedrė 2010-03-22 22:13
Baisus tamsumas.