Rimantas ir Julija Gruodžiai - gyvenimo ir kūrybos bendražygiai.
Realiame gyvenime nebelikus veik jokių tabu, mažai jų ir mene. Kino kūrėjai dažnai taikosi supurtyti žiūrovą iki širdies gelmių. Lietuvos kino dokumentikos tandemas Julija ir Rimantas Gruodžiai šiame kelyje lieka ištikimi klasikinėms vertybėms: pagarbai herojui, gėriui ir grožiui, kurio spinduliai nuskaidrina net sunkiausias jų įamžintas tautiečių gyvenimo akimirkas.
Praėjusią savaitę Vilniaus kino dokumentininkai uostamiesčio Ievos Simonaitytės bibliotekoje pristatė kelias savo juostas, tarp jų - ir naujausią savo filmą "Upė", pelniusį Lietuvos kinematografininkų sąjungos apdovanojimą bei Florencijos festivalio "dei Popoli" specialų žiūrovų prizą. Žiūrovai svečius apipylė klausimais - kaip dabar laikosi Saleninkų kaimas, nuo "žemyno" atskirtas Neries ir Šventosios upių? Kaip pavyko nufilmuoti šiandien jau nebeveikiančios senosios Vilniaus viešosios pirties lankytojus Adomo ir Ievos kostiumais?
"Mes nepristatinėjame Lietuvos. Mes gyvename Lietuvoje", - į vienos žiūrovės pasiteiravimą, kaip filmai, subtiliai atskleidžiantys ne tik gyvenimo grožį, bet ir bjaurastį, reprezentuoja šalį, atsakė R. Gruodis.
1994-aisiais įkūrę studiją "Periferija", jiedu su žmona patys plėtoja idėjas bei temas, po to imasi projektų rengimo, ieško jų finansavimo. "Nuo sumanymo iki pabaigos praeina ir treji, ir penkeri metai - nėra taip, kad nuolat "šokinėtum" tik apie vieną filmą. Dabar baigsime juostą, kurią pradėjome prieš penkerius metus, ir jau galvojame, ieškome medžiagos kitai, - pasakojo pokalbininkas. - Didesnėje studijoje dalį šių darbų atliktų kiti žmonės, bet mes sukamės dviese. Nesiskundžiame - šiuo darbu gyvename."
Kada judu susipažinote?
J. Gruodienė: Kai 1984-aisiais atėjau dirbti į Lietuvos kino studiją, Rimas, nors jaunas ir gražus, ten jau buvo senas vilkas, - šypsosi. - Iki tol verčiau bei redagavau vertimus, bet sėdėti susikūprinus prie knygų nusibodo. Studijoje įsidarbinau redaktore. Ateinu į darbą, žiūriu - prie trijų stalų dirba trys vyrai, o man įsikurti nėra kur. Ateina vyriausiasis redaktorius ir sako: "Žiūrėk, čia Gruodis sėdi, jo nemažas stalas, dešinė pusė tebūnie tavo, stalčių užteks." Susodino mus, ir štai jau 26-eri metai esame kartu.
R. Gruodis: Kai susipažinome, dirbau režisieriumi ir redaktoriumi, o apskritai į kino studiją atėjau 1954-aisiais, būdamas aštuonerių. Su kitais vaikais iš dramos būrelių atėjau išbandyti balso - reikėjo įgarsinimui. Mano balsas pasirodė esąs neblogas, o kas dar svarbiau - labai gerai pataikydavau sinchroniškai artikuliuoti žodžius dubliuojant filmą. Įgarsinau daug juostų, o būdamas devintokas jau žinojau, kad dirbsiu tik kine. Vilniaus universitete baigiau žurnalistiką - niekaip neįstojau į kino režisūrą Maskvoje. Bet dokumentinio kino kūrimas, įsitikinau, glaudžiai susijęs su žurnalistiniu darbu.
Kada pradėjote kurti filmus tandemu?
R. Gruodis: Lietuvos kino studija veikė iki 1990-ųjų, tuomet mus, kūrybinius darbuotojus, atleido. Dalis išėjo į televizijas, dalis pakeitė profesijas, išvažiavo svetur ir t. t. Neilgtrukus supratau, kad reikia kažko imtis. 1994-aisiais įregistravau studiją "Periferija". O pirmąjį filmą drauge su Julija sukūrėme kiek anksčiau. Pamenu, apie 1988-uosius, sukiodamiesi kino studijoje, klausėmės šachmatais žaidusių kolegų pokalbio tuomet karšta tema: apie kolūkius, tremtį. Vienas filmo direktorius pratarė: "O mano seneliai niekada nebuvo įstoję į kolūkį." Mes pripuolėme - kas tokie, kur gyvena, gal galime nuvažiuoti?.. 90-mečiai senoliai, abu - neįgalūs, visą gyvenimą nugyveno vienkiemyje, kurį kolūkis aptvėrė vielomis. Nuvažiavę susukome 10 minučių filmą "Ona ir Mykolas". Šitaip pradėjome dirbti kartu. 2 psl. >
Naujienos






















Straipsnis komentarų neturi.
Komentuok portalo balsas.lt straipsnius, parašyk daugiausiai komentarų ir laimėk leidyklų įsteigtus prizus kiekvieną savaitę.