Naujienos
Valdo Kopūsto (ELTA) nuotr.
„Mokytis, mokytis ir dar kartą mokytis“, - kadaise pasakė žymus istorijos veikėjas Leninas.
Abiturientai, priversti pamiršti pavasario linksmybes ir džiaugsmus, artėjant egzaminams šią frazę girdi vis dažniau ir dažniau: ją kartoja tėvai, mokytojai, giminaičiai ir visi kiti žmonės, kurie „trokšta jiems geros ateities“.
„Mokykis!“ – sudrausmina tėvas savo atžalą, kuriai norėtųsi pasidžiaugti pagaliau šylančiu oru ir bundančia gamta – tuo, kuo džiaugdavosi kiekvienas metais. Iki „siaubingosios“ abitūros.
„Na, kodėl iš karto siaubingosios?“ – paklaus tie, kurie jau seniai iškentėjo šią egzaminų karštinę. – „Visi turi praeiti šį gyvenimo etapą, visi mes laikėme egzaminus“. Tačiau po kiek laiko jie tarp kitko užsimins: „Na, mūsų mokymosi programos buvo šiek tiek lengvesnės“. Tačiau tuojau pat jie nutaisys griežtą veido išraišką ir pasakys: „Mokytis privalu, jei nori būti sėkmingu“.
Žinoma, privalu tai privalu, abiturientams net nekyla noras dėl šito ginčytis. Tačiau kas dieną matyti susirūpinusius tėvų veidus, giminaičius, kurie žvelgia su viltimi, kad ką nors gyvenime pasieksi, bei mokytojus, besitikinčius, kad jų mokiniai šiemet egzaminus išlaikys geriau nei ankstesnių metų laida – štai čia ir prasideda spaudimas bei problemos.
Juk būtent dėl šito ir atsirado visokios organizacijos bei pagalbos linijos, padedančios paaugliams sutvardyti savo emocijas ir numalšinti nerimą. Tačiau kyla klausimas, ar iš tos pusės stengiamės išspręsti šią problemą? O gal kaip tik, iš priešingos, nei turėtume?
Akivaizdu, kad jei mūsų mokymosi programos nebūtų tokios sudėtingos, o abiturientai nejaustų tokio spaudimo dėl to, kad „privalo“ gerai išlaikyti egzaminus, nereikėtų nei tų pagalbos linijų, nei kitaip guosti abiturientus.
„Aukštasis mokslas – dar ne viskas, ir ne kiekvienas privalo turėti aukštąjį išsilavinimą“, - teigia mūsų visuomenės veikėjai. Tačiau vos pasisukę į kitą pusę jie atkakliai skelbia: „Aukštasis mokslas yra kelias į geresnį pragyvenimą ir galimybė susirasti geriau apmokamą darbą“. Paradoksalu? Galbūt. Vis dėlto pažvelkime, kokią įtaką tokie pasisakymai daro būtent abiturientams.
Nepaisant tėvų ir kitų žmonių vilčių, kai kurie abiturientai (ypač tie, kuriems mokslai sekasi sunkiau) patiria vidinę krizę dar ir dėl nepilnavertiškumo jausmo. „Kodėl aš turiu gyventi be diplomo ir rinktis kokį nors amatą, kai visi mano draugai planuoja mokytis toliau?“ – galvoja jie. Ir atsidūsta: „Aš turbūt pernelyg kvailas ką nors daugiau gyvenime pasiekti.“.
Įdomu, ar toks augantis žmogus ateityje daug tikėsis iš savęs, ar visada primins sau: „Aš juk nieko nepasiekiau, nesimokiau, nebuvau protingiausias klasėje. Ar galiu tikėtis ypatingo gyvenimo?“. Taigi, jis visada tenkinsis vidutinišku gyvenimu: vidutinybės darbu, vidutinybės atlygiu, vidutinybės statusu visuomenėje. O vėliau kartos vaikams: „Mokykitės, kad nebūtumėt kvaili, kaip jūsų tėvai“.
Taip pat svarbu yra tai, kad žmonės, kurie įgiję vidurinįjį išsilavinimą iškart pasuka darbo keliu, kartais jaučiasi tarsi izoliuoti nuo kito visuomenės sluoksnio: tų, kurie daugiau išsimokslinę, daugiau keliavę, daugiau patyrę, bei, žinoma, uždirba daugiau pinigų. 2 psl. >
Koldunas 2010-05-13 15:17
Pfff. nuo poziurio priklauso viskas. Ar dirbi tam, kad gyventum ar gyveni tam, kad dirbtum....
as 2010-05-10 22:19
mhm...na joa cia neistojes mokytis po mokyklos belieka tik vaziuot i uzsieni dirbti...jei nori...
Ne taip pasakė Leninas, 2010-05-10 08:25
o taip - mokytis, mokytis ir dar kartą mokytis KOMUNIZMO! Štai tikrasis posakis. Jei jau...
Justinas 2010-05-08 22:50
Straipsnio požiūris tikrai sveikintinas, tačiau visuomenėje į mažiau išsilavinusius visgi...