Naujienos
Greitasis skaitymas
Šiandien pasaulyje išsilavinusių ir skaitančių žmonių yra gerokai daugiau nei kada nors anksčiau. Pakanka apsilankyti didžiosiose knygų mugėse (Geteborgo, Jeruzalės ar Vilniaus), kad suprastum, jog gedulinga muzika knygos erai XX amžiuje nuskambėjo per anksti. Knygos vaidmuo žmonių gyvenime šiandien toks didelis, kad bet koks pesimizmas skaitymo atžvilgiu atrodo veikiau įaudrintos vaizduotės, o ne tikrovės stebėjimo pasekmė.
Bet ar iš to išplaukia, kad knyga ir skaitymas nebepatiria rimtų problemų ir grėsmių? Anaiptol ne. Viena iš didžiausių grėsmių knygos pasauliui – tai greitasis skaitymas. Tik šiukštu nepainiokime greitojo skaitymo su bėgliu skaitymu ar greitu informacijos įsisavinimu, be kurio mes paprasčiausiai neišgyventume informacijos perprodukcijos amžiuje.
Greitasis skaitymas yra ne tiek skaitymo tempas, kiek orientacijos knygų pasaulyje būdas (tiksliau, jo nebuvimas). Veikiau jis yra nuostata, atimanti iš knygos jos sakralumą, paslaptį ir gilų skaitytojo susitikimo su ja išgyvenimą. Tai panašu į greitą maistą. Lygiai kaip egzistuoja junk food, esama ir to, ką būtų galima pavadinti junk literature (arba pulp literature).
Greitas maistas, kaip žinia, yra ne tik nesveikas ir prastas, bet ir pakerta vertinimo galią – ilgiau jį vartojant galima prarasti kokybės ir skonio kriterijų pojūtį. Lygiai tas pats galioja greitajam skaitymui – jo žala slypi laipsniškame skirtumų nutrynime tarp didžiųjų tekstų ir grafomanijos.
Turiu omenyje ne kokį deklaratyvų klasikos atmetimą ir Shakespeare’o, Cervanteso ar Swifto prilyginimą pornografiniam romanui, o gebėjimo skaityti didžiuosius tekstus tylų užgesimą. Problema slypi ne nenore skaityti didžiąją literatūrą, o jos skaityme lygiai taip pat, kaip skaitoma masinė literatūra.
Tad viena iš pagrindinių greitojo skaitymo ir apskritai masinės edukacijos pasekmių – šalia formalaus visuotinio raštingumo kaip epidemija plintanti masinė kultūrinė mažaraštystė. Kažkada mane šokiravo JAV leidžiamos Shakespeare’o knygos, kuriose nebuvo nė vienos autentiškos jo frazės – XVI amžiaus anglų kalba buvo pakeista nūdienos anglų kalba.
Kaip žinia, pasibaisėjęs žurnalistine puskalbe, George’as Orwellas „1984-uosiuose“ aprašė Okeanijos totalitarinio režimo vykdomą kalbos politiką – Naujakalbės kūrimą tam, kad dingtų visa kada nors egzistavusi ir žmoniją dvasiškai vienijusi referencijų sistema. Kasdien naikinant dalį anglų kalbos žodžių, reikėjo pasiekti pakopą, kada žmonės nebegalės skaityti Shakespeare’o.
Tiesą sakant, aš ilgai maniau, jog šitas protėjiškas pavirtimas viskuo, kuo tik nori, yra specifinė anglų kalbos problema, kol nesužinojau, kad net dabartinėje Vokietijoje jauni žmonės nebepaskaito Goethe’s ir Schillerio jų kalba, todėl jiems būtinos literatūrinės adaptacijos.
Sykiu greitasis skaitymas veda ir į negebėjimą ilgiau išlaikyti estetinės bei intelektualinės įtampos, tad didžiuosius kūrinius tenka neišvengiamai trumpinti ir pateikti viso labo kaip ištraukas arba įdomiausias vietas (maždaug kaip the highlights from Shakespeare, kaip tai pristatoma Melo Brookso kino komedijoje „To Be or Not to Be“) 2 psl. >
mc-pd 2007-07-19 22:14
beje linkiu tau gero karsto ir gero supuvimo jame.
mc-pd 2007-07-19 22:11
Leonidai tavo pederastiskos mintis niekam nerupi jaunimas begs ir begs is Lietuvos del to ,kad...
sa 2007-07-19 21:14
Greitasis skaitymas yra gerai, nes sunku ir taip suspėti su šiuolaikinio pasaulio tempu.
skaitytoja 2007-02-26 22:07
Suprantu, kad ne viską suprantu...:) kokie mes dideli...Bet esmė tai juk aiški. Rūpestis...