Naujienos
Tomo Venclovos tekstas „Aš dūstu“, kaip ir reikėjo tikėtis, sukėlė atsakomųjų tekstų bangą. Autorius – autoritetingas asmuo, tad ir atsako jam ne vien lengvasvoriai.
Tinkle aptikau Andriaus Bielskio, Romo Gudaičio, Aurimo Guogos, Vladimiro Laučiaus, Alvydo Medalinsko, Algirdo Patacko, Donato Petrošiaus, Nidos Vasiliauskaitės, Egidijaus Vareikio svarstymus.
Man knieti aptarti kiek galima daugiau T. Venclovos paliestų temų. Esant tokioms užmačioms geriausiai rašyti kiekvienos T. Venclovos pastraipos komentarą ir... taip siutinti skaitytojus. Panašioms pratyboms turėsiu laiko per atostogas, kurios ne už kalnų. Dabar pasistengsiu neišsiplėsti. Atrodo, kad šįkart neviršijau T. Venclovos teksto apimties – apie 25 tūkst. ženklų.
Šiame įraše ketinu paklibinti kai kuriuos pamatinius T. Venclovos palyginimus. Panagrinėsiu T. Venclovos straipsnio pradžią, kurioje jis nusako esminę priešstatą tarp Strepsiado ir Sokrato. Skaitytojo gal nesuerzins tai, kad, užuot siuntęs maigyti nuorodą, pateiksiu T. Venclovos fragmento santrauką (kursyvas).
Tai beveik tiksli citata...
...tik kelios praleistos frazės nepažymėtos daugtaškiais.
423 m. prieš Kristaus gimimą Atėnuose buvo pastatyta Aristofano komedija „Debesys“. Komedijos centre – sodietis Strepsiadas, šalia kurio namų įsirengė „mąstyklą“ filosofas Sokratas. Strepsiadas – patriarchališkai doras žemdirbys, kurio sūnus, kaip paprastai būna, jau pasidavė naujoms madoms ir dėl to kelia tėvui nerimą. Gal tas Strepsiadas truputį komiškas, tačiau be jo, anot Aristofano, visuomenė ir valstybė nedelsiant sugriūtų. Svarbiausias daiktas jam yra tėvų priesaikai ir tautinės šventenybės. Jis žino, kad pridera tikėti senaisiais dievais – tiksliau, atlikti ritualus jų garbei. Jam viskas yra aišku, jis lengvai skiria gėrį ir blogį, juoda ir balta.
Tuo tarpu Sokratas pagal Aristofaną yra skeptikas ir reliatyvistas, bando vertinti daiktus ir įvykius įvairiais požiūriais, netvirtina, kad tėvai visada teisūs. Jis abejoja dievais – tradicinėmis vertybėmis, netgi drįsta juos neigti. Mąstanti asmenybė jam svarbesnė už kolektyvą, bendruomenę, tautą. Maža to, jis domisi ne tik Atika, ne tik savo demu, kaip Strepsiadas, bet ir kitais kraštais, netgi visata, tad yra aiškus globalistas, kosmopolitas. Šiandien daug kas įtartų, kad Sokratas yra žydas ar bent turėjo žydę motiną, o jei ne, tai jo žmona Ksantipė tikriausiai žydė. Bet tų laikų Atėnuose žydų nebuvo, ir apie juos vargu ar kas buvo girdėjęs – beje, kaip ir Jeruzalėje vargu ar buvo girdėję apie Atėnus. 2 psl. >
(papildyta 22.00)
ar brazauskas 2010-09-06 12:25
įdėjau tęsinį
aristofanas 2010-09-06 10:36
brazauskai, baik tingėjęs
e 2010-08-27 11:59
pritariu Linui
aha 2010-08-26 07:54
aš irgi taip manau apie Venclovą.