Naujienos
Prieš dvidešimt metų sausio 13-ąją apginta Lietuvos laisvė (nuotr. Elta)
Prieš 20 metų yranti sovietinė imperija, nors ir deklaravo demokratizaciją bei viešumą, mėgino sunaikinti taikų Lietuvos nepriklausomybės siekį.
1991 metų sausį laužai degė prie Lietuvos parlamento, tuo metu turėjusio visiškai kitokį reitingą nei dabar. Laužų dūmai kilo prie kitų Lietuvos laisvei svarbių objektų.
Pirmiausia teko saugoti informacijos sklaidos objektus, kuriuos kėsinosi užgrobti sovietų desantininkai, tankistai ir specialiosios sovietinio saugumo (KGB) pajėgos.
Okupantai puolė Vilniaus televizijos bokštą, televizijos ir radijo pastatą, spaustuves, tarptautinio telefoninio ryšio mazgą.
Šių dienų mobiliųjų telefonų ir interneto naudotojai, kurie tada buvo tik vaikai ar visai nebuvo išvydę šio pasaulio, gali tik įsivaizduoti, kaip sunku, palyginti su šiomis dienomis, buvo skleisti informaciją. Sovietai stengėsi, kad informacijos būtų kuo mažiau. Neveltui vėliau nuteistų vietinių sovietinių kolaborantų atsišaukime sausio 13-osios naktį nuskambėjo pareiškimas, kad bus privaloma registruoti net spausdinimo mašinėles.
Kas transliavo televiziją?
Per šturmą televizijos bokšto apatiniuose aukštuose buvo darbuotojų brigada. Jie rūpinosi transliacija Vilniaus apylinkių gyventojams. Viršutiniame aukšte kita technikos specialistų komanda prižiūrėjo programos transliaciją visai šaliai.
„Buvome pasiruošę blogiausiam. Liftai buvo užblokuoti, specialiai išderinta aparatūra, kad okupantai negalėtų ja pasinaudoti“, – prisiminė Lietuvos radijo ir televizijos centro (LRTC) Eksploatacijos skyriaus viršininkas Algis Šalkauskas.
Jo tvirtinimu, agresoriai veikė tiksliai žinodami, kur eina ir ko siekia. „Turbūt specialiosios pajėgos ir KGB žinojo, kur kokia įranga stovi, kad reikia iš karto užimti čia, ten ir panašiai. Tam buvo pasiruošę techniką išmanantys specialistai“, – sakė A. Šalkauskas.
„Pirmiausia okupantai užėmė radiją ir televiziją. Kai iš ten išvarė Eglę Bučelytę, bokšto įranga dar veikė. Vėliau ekrane pasirodė spalvotos juostos. Kurį laiką televizorių ekranuose vaizdo nebuvo“, – pasakojo pašnekovas
Vėliau, manoma, iš Minsko į užgrobtą bokštą atvyko pirmoji sovietinių specialistų grupė. Keliems buvusiems darbuotojams dar kitą dieną pavyko įtikinti desantininkus įleisti juos į patalpas. Tuomet suktais betoniniais, o vėliau metaliniais laiptais A. Šalkauskas su kolega, lydimi kariškių, pakilo į viršutinius aukštus.
„Įranga nepaliesta ir nesulaužyta“, – prisiminė A. Šalkauskas, atkreipęs dėmesį, kad žemiau esantis restoranas buvo tiesiog nusiaubtas. Jame ant grindų voliojosi buteliai ir stiklo šukės, visi daiktai buvo išmėtyti. „Tarsi kokia vanagų puota: mėtėsi gėrimai, maistas. Žodžiu, jie siautėjo nesivaržydami“, – apibūdino LRTC darbuotojas.
„Bokštą užėmė, bet visos Lietuvos – ne“, – tvirtino A. Šalkauskas. Jis paaiškino, kad, norėdami visos šalies žiūrovams nutraukti televizijos transliacijas, okupantai turėjo užimti ir visus retransliacinius bokštus, tačiau to nepadarė. 2 psl. >
Giedrius 2011-01-15 00:18
Įsivaizduokime tiesiog, kad jo nėra - ignore per viešus kanalus...
Wiva 2011-01-13 12:10
Manau, kad po 50 metu dar suzinosime idomesniu ir gerokai pritrenkianciu sios tamsios istorijos...
Vilniauskas 2011-01-13 12:03
Liudna sukaktis - bet dar liudniau pazymeta. O kas toliau? Ar vel ateinancius 20 metu verksime,...
Talibababaika 2011-01-13 12:01
Ech, dabartinė karta net nesupranta, kad nebuvo mobiliakų ir žmonės negalėjo vienas kito...