Velykų sala taip pradėta vadinti nuo tada, kai 1722 m. balandžio 5 d. per Kristaus prisikėlimo šventę ją pasiekė olandas Jakobas Rogevenas. Per kelerius metus salą aplankė ispanų ir Džeimso Kuko ekspedicijos. Ir dabar į šią unikalią planetos vietą traukia keliautojai iš visų šalių.

Panevėžietis Simas Petrauskas į Velykų salą keliavo ketindamas savo akimis įsitikinti, ar filmuose matytos moai (akmeninės statulos) tokios pat įspūdingos, kaip pasakojama ir rodoma.

Po ilgo ir varginančio skrydžio keliautojas išlipo Santjago oro uoste. „Susiradau agentūrą, turinčią Velykų salos turistinių maršrutų monopolį. Pirmas siurprizas: dolerius mėgsta visi, angliškai nekalba beveik niekas. Kelionių agentūroje irgi nekalbėjo. Bet užteko mano ispanų kalbos žinių ir gestų kalbos. Taigi pavyko gauti tris „paketus“, daugiau nebebuvo laisvų vietų. Už maždaug 1 000 USD nusiperki skrydį, tris nakvynes su pusryčiais ir tris ekskursijas“, – pasakojo Simas.

Pirmas įspūdis nekoks

Mėgstantis humorą vyriškis sakė manęs, kad jo geografijos žinios neblogos, tad skrydį į Velykų salas įsivaizdavo maždaug kaip iš Lisabonos į Madeirą. „Bet kai prie įlaipinimo vartų privairavo „Boeing 747“, pradėjau kažką įtarti. Lėktuve sužinojau, kad iki Velykų salos yra apie 3 000 km ir skrendama apie 4 valandas. Virš vandenyno buvo audra, lėktuvą mėtė aukštyn ir žemyn, kairėn ir dešinėn. Taip supo, kad net pavyko porą valandų numigti. Pradėjau panikuoti. Neįsivaizdavau, kaip toks monstras nusileis į tašką vandenyne. Pasirodo, be reikalo, – Velykų saloje yra NASA atsarginė bazė, galinti priimti net kosminius laivus“, – smagiais prisiminimais dalijosi vyriškis.

Kai nusileidus stiuardesė parodė, kad galime eiti iš lėktuvo, panevėžietis suprato tai kaip juoką. „Iškišu galvą, o ten pila lietus ir vėjyje siūbuoja (maždaug trečio aukšto lygyje) pristumiamas trapas. Moviau atgal į lėktuvą, sakau, ar jau tikrai galima eiti. Stiuardesė šypsodamasi sako „ok“ ir stumia durų link“, – šypsojosi keliautojas.

Oro uoste turistus pasitiko polinezietiškai, su gėlių vainikais. „Viskas organizuota gana sklandžiai. Apgyvendino bungaluose ant vandenyno kranto. Įsikūrėme namelyje su lova ir minimaliais patogumais. Mobilusis ryšys veikė puikiai“, – sakė S.Petrauskas.

Dievai po vienu stogu

Kitą rytą keliautojai džiaugėsi vėjuotu, bet be lietaus oru. Pusryčiams išbandę nepažįstamų, tačiau labai skanių vaisių, patraukė apsižvalgyti po apylinkes. „Kaip paaiškėjo, miestelyje nėra jokių restoranų, visi turistai maitinasi savo viešbučiuose. Tad apsidžiaugėme, kad per pusryčius užsisakėme vakarienę. Paklampoję pusvalandį purvynu, radome kaimelį. Šiokia tokia infrastruktūra, suvenyrų parduotuvė, bažnyčia. Polinezietiško stiliaus Kristus joje atrodo įspūdingai. Greta jo, po vienu stogu – vietinis dievas Paukščiažmogis“, – įspūdžiais dalijosi Simas.

Įspūdingosios statulos

Po pietų turistų grupė išvyko į pirmą ekskursiją. Atvežė juos į salos gilumą, kur vulkano papėdėje buvo gaminamos moai „kepurės“. Gidas paaiškino, kad kaimas, gaminęs tas „kepures“, buvo labai turtingas, nes ne kiekviena bendruomenė galėjo leisti savajam moai nupirkti tokia „kepurę“.