Naujienos
„Bet gyvenimo kaip tik ir nebuvo, tik apgailėtinas būties pakaitalas“ (J. Ivanauskaitė, „Placebas“, p. 123)
Galimas dalykas, šypsodama amžinybės ramybę Jurgos Ivanauskaitės siela šiuo metu plevena Vilniaus stogų kupromis, kaip kad skrajojo jos romano „Placebas“ herojė Julija, po mirties atsidūrusi „erdvėje, kurioje visa buvo persmelkta šilto švytėjimo“. Toks palyginimas neturėtų būti suprastas kaip nekorektiškas, juolab kad minėtoji veikėja ir ją sugalvojusi autorė turėjo ne vieną panašumą.
Tačiau šįkart, vėl atvertę knygą, lyginsime ne Juliją ir J. Ivanauskaitę, o rašytojos išgalvotą slaptą ir kenksmingą pasaulinę organizaciją „Placebą“ su išties esama ir iš jaunos laisvės skiedinio lipdoma Lietuvos valstybe.
Ar gali taip būti, kad rašytoja J. Ivanauskaitė savo antiutopijoje „Placebas“, parašytoje dar prieš 2003 m. Prezidentūros skandalą, numatė, kokiomis sąlygomis nūdien gyvens Lietuva?
Išmoningoji sąmokslo teorija
Placebas (arba Kontora, Centras) J. Ivanauskaitės romane yra pikto siekianti, kenksminga, nusikalstama žmonių standartizacijos agentūra, kurios daroma žala žmonijai yra šimteriopai didesnė už „Al Qaedos“, Putino administracijos ir diktatoriaus Kim Jong-ilo veiksmus kartu paėmus.
Rašytoja centrinę organizacijos būstinę perkelia į Lietuvą, tačiau niekas, išskyrus šios uždaros struktūros agentus ir kenkėjus, atseit nežino, kad ji Žemėje yra atvėrusi paties pragaro urvą. Placebo siužetinė linija – tai elementari meninė išmonė, kurią apžvalgininkai, 2003 m. pasirodžius knygai, spėjo pažymėti „sąmokslo teorijos“ spaudu.
Tačiau taip pat galima interpretuoti, kad Placebas – tai išraiškinga alegorija arba parabolė. O šios stilistinės figūros pačios savaime neegzistuoja: kad jos būtų perkeltinės reikšmės diskursai, kad būtų visaverčiai tropai, joms reikia vieno dalykėlio jau ne iš literatūrinio lauko – ogi realaus pagrindo.
Dviejų pasaulių kategorija
Prieš suaktualinant „Placebą“, pakišant po juo realų pagrindą, interpretuojant jo siužetą pagal septyniolikmetės Lietuvos kasdienybę ir išpainiojant galimą romano alegoriją – kantrybės – dera prisiminti, kad „placebiškas“ dviejų lygių, pasaulių ar tikrovių motyvas pasaulio mene – jau išbandytas reikalas.
Antai Aldousas Leonardas Huxley „Puikiajame naujajame pasaulyje“ (jau pats pavadinimas, jauste jauti, – tropas, ironija) kuria megamodernią visuomenę, kurioje individą su savo pasirinkimais praryja totalitarizmo nutekamasis vamzdis. Kaip teigė „Literatūra ir menas“, „iš tikrųjų kraupu skaityti ir suprasti, kad mes esame per plauką nuo aprašytos visuomenės, totalaus pasitenkinimo ir bukumo pasaulio“.
Vienas įspūdingiausių dviejų pasaulių kategorijos pavyzdžių neabejotinai yra 1999 m. filosofinė, religinė, fantastinė kino juosta „Matrica“, kurioje vaizduojama, kaip visa žmonija su kiekvieno individo sąmone yra pajungta tarnauti didžiausiam savo priešui – mąstančioms mašinoms. 2 psl. >
Straipsnis komentarų neturi.
Komentuok portalo balsas.lt straipsnius, parašyk daugiausiai komentarų ir laimėk leidyklų įsteigtus prizus kiekvieną savaitę.