Prieš ku­rį lai­ką vie­na­me ren­gi­ny­je at­krei­piau dė­me­sį į ne­lie­tu­viš­kų bruo­žų mer­gi­ną. Pri­ėjau, su­si­pa­ži­nau ir ma­ne su­do­mi­no 20-me­tės vo­kie­tės Ka­ren Brun­ken pa­si­rin­ki­mas vyk­ti į sve­čią ša­lį da­ry­ti ge­rų dar­bų. Kas, kaip ir ko­dėl pa­sa­ko­ja pa­ti mer­gi­na.

– Ko­dėl bai­gu­si mo­kyk­lą ne­ta­pai stu­den­te, o at­vy­kai į Lie­tu­vą?

– Dar be­si­mo­ky­da­ma mo­kyk­lo­je sva­jo­jau iš­vyk­ti me­tams į už­sie­nį ir už­si­im­ti sa­va­no­rys­te. Mo­kyk­lą bai­giau ge­riau­siais pa­žy­miais, to­dėl ant vie­nos svars­tyk­lių pu­sės bu­vo pa­si­rin­ki­mas stu­di­juo­ti uni­ver­si­te­te, ant ki­tos – vyk­ti sve­tur. Nu­svė­re sa­va­no­rys­tė, nes pa­ma­niau, kad tai pats tin­ka­miau­sias me­tas įgy­ven­din­ti sa­vo sva­jo­nę. Esu la­bai pa­ten­kin­ta sa­vo ap­si­spren­di­mu.

– Ko­dėl pa­si­rin­kai Lie­tu­vą?

– Rin­kau­si tarp Lie­tu­vos ir Af­ri­kos. Lie­tu­vo­je sve­čiuo­juo­si ne pir­mą kar­tą – su ka­ta­li­kų or­ga­ni­za­ci­ja „Mal­te­ser“ (Vo­kie­ti­jos Mal­tos or­di­no pa­gal­bos tar­ny­ba – aut. past.) bu­vau čia tris kar­tus. Sa­vai­tę vie­šė­jo­me Aly­tu­je ir Kau­ne. At­ga­be­no­me di­de­lius sunk­ve­ži­mius mais­to, dra­bu­žių, bal­dų. Jau ta­da su­ža­vė­jo lie­tu­vių sve­tin­gu­mas. Jie la­bai drau­giš­ki, daž­niau­siai ne­tu­ri iš­anks­ti­nio nu­si­sta­ty­mo apie su­tik­tą žmo­gų.

Kai tė­vams iš­dės­čiau sa­vo pa­si­rin­ki­mus, jie pri­ta­rė ma­no min­čiai vyk­ti į Lie­tu­vą (vis­gi ji ar­čiau nei Af­ri­ka). Be to, su ta pa­čia or­ga­ni­za­ci­ja čia ke­tu­ris kar­tus lan­kė­si ir ma­no ma­ma. Lie­pą ji vėl at­vyks.

– Ka­da at­vy­kai?

– Per­nai rug­pjū­čio 14 die­ną. Sa­vai­tę su ki­tais sa­va­no­riais vie­šė­jo­me Vil­niu­je – bu­vo pa­si­ruo­šia­ma­sis lai­kas, taip pat Lie­tu­vos Rau­do­no­jo Kry­žiaus or­ga­ni­zuo­ti an­glų kal­bos kur­sai.

Lie­tu­vo­je ke­ti­nu bū­ti iki lie­pos 11 die­nos, nes 16–21 die­no­mis Vo­kie­ti­jo­je vyks mū­sų me­ti­nio sa­va­no­ria­vi­mo pa­bai­ga, or­ga­ni­zuo­ta Vo­kie­ti­jos Rau­do­no­jo Kry­žiaus, ir tai žy­mės at­lik­tą vi­suo­me­ni­nį dar­bą.

– Kiek jū­sų šį­kart Lie­tu­vo­je?

– Į Aly­tų at­vy­ko­me trys mer­gi­nos ir vai­ki­nas. Iki ba­lan­džio vie­na mer­gi­nų sa­va­no­ria­vo Dau­gų li­go­ni­nė­je (da­bar ji dir­ba li­go­ni­nė­je Vo­kie­ti­jo­je). Ki­ta iki lap­kri­čio dar­ba­vo­si Drus­ki­nin­kų se­ne­lių na­muo­se. Vai­ki­nas į Lie­tu­vą at­vy­ko lap­kri­tį. Nuo ta­da su pas­ta­rą­ja mer­gi­na sa­va­no­ria­vo vai­kų na­muo­se ne­to­li Elek­trė­nų. Da­bar jie­du Mask­vo­je, dir­ba vo­kie­čių-ru­sų na­muo­se, kur mo­ko vo­kie­čius.

Yra ir dau­giau sa­va­no­rių, ku­rie dir­ba pa­na­šio­se sri­ty­se vi­so­je Lie­tu­vo­je, o vie­na mer­gi­na už­si­i­ma eko­lo­gi­ne sa­va­no­rys­te.

– Pa­pa­sa­kok pla­čiau apie eko­lo­gi­nę sa­va­no­rys­tę.

– Pa­ti ne­si­do­mė­jau šia sri­ti­mi, ga­liu pa­pa­sa­ko­ti, kuo pa­si­da­li­jo to­ji mer­gi­na. Ji dir­ba re­gio­ni­nia­me par­ke ne­to­li Šiau­lių. Iš es­mės ji sau­go gam­tą: pri­žiū­ri gė­les, me­džius, gy­vū­nus. Ta­me par­ke ga­li­ma sto­vyk­lau­ti, jo­di­nė­ti, tad ji pa­ruo­šia vie­tą sto­vyk­lau­to­jams, pa­sa­ko­ja jiems apie par­ką ir ypač apie gam­tą.