Prasidėjus vasarai daugelis skubame planuoti savo atostogas – galvojame kur vykti, ką pamatyti. Kaip ir kur atostogauti planuoja žinomas Lietuvos dainininkas Egidijus Sipavičius ir ką patartų aplankyti kitiems – klausiame jo paties.

Ar jau atidarėte kelionių sezoną?

Mano atostogos prasideda kiekvienais metais sausio mėnesį – pačių pačiausia kelionė man – į kalnus slidinėti. Tai  – pats geriausias poilsis, nes aš iš tikrųjų ilsiuosi tada, kai labai pavargstu. Slidinėjimas mane labai šauniai „iškrauna“ gerąja prasme. Na, o vasarą dirbu. Turime vasarnamį prie vieno iš gražiausių Lietuvos ežerų – Platelių ežero, todėl leidžiu sau kartais visą savaitę ten ilsėtis, na, o savaitgalį važiuoju koncertuoti, todėl dar kažkokių ypatingų atostogų man kaip ir nereikia. Nors, būna dar, kad rudeniop, kokį lapkričio mėnesį, išvažiuojame ten, kur šilta.

O kaip lietuviška tradicija važiuoti vasarą į Palangą?

Kažkada jaunystėj važinėjome į Nidą, nes vyko labai populiarus festivalis „Benai, plaukiam į Nidą“, buvo tiesiog privaloma ten nulėkti, kopose pasėdėti.

Nida ir Palanga labai skiriasi, nes pastaroji – toks „tūsų“ miestas, o Nida – susikaupimo, meditacijos, buvimo romantiškoj aplinkoj vieta. Į Palangą aš važiuoju dirbti, pereinu vieną kartą per sezoną Basanavičiaus gatvę, pasižiūriu į visą tą šurmulį ir gana.

Kas svarbiausia kelionėje?

Man asmeniškai kelionė yra pavykusi iškart, jei tik yra kur paslidinėti (kvatoja). O šiaip, manau, didžioji dalis žmonių atsakytų tą patį – svarbiausia geri bendrakeleiviai, nes net labai gerą kelionę gali sugadinti koks nors nuolat burbantis, niurzgantis „šmikis“, kuris visąlaik tik skundžiasi ir aiškina, kaip viskas negerai. Taigi svarbiausia – bendraminčių kompanija, nusiteikusi gerai atsipalaiduoti, „teisingai“ pavargti, nes kiekviena kelionė yra ir tam tikras nuovargis, jeigu nori kažką pamatyti, o ne tiktai pagulėti išvertęs pilvą.

Kokį galėtumėte išskirti didžiausią kelionėje nutikusį kuriozą?

Pamenu kalnuose sėdau į keltuvą, o jame kokias 10-15 min. keliesi su kokiu nors kompanijonu ir pradedi kažkaip šnekėtis, elementaru – anglų kalba. Na, ir bendraujame mes taip besikeldami, apie keliones, įspūdžius, ir aš jo klausiu – iš kur būsite, sako – iš Lietuvos. Tai pradėjom juoktis, ko mes čia taip ilgai tuos liežuvius laužėm.

Lietuvių kaip žvirblių visame pasaulyje – nebuvo tokios vietos, kur keliavau ir nesutikau lietuvių.

Kur iš savo patirties patartumėt nukeliauti kitiems?

Man labai patiko Izraelis, Jaruzalė. Nesu labai praktikuojantis katalikas, bet turbūt giliai genuose tie daug metų katalikybės palikę kažkokį pėdsaką.

Mes apie žydų tautą žinom labai bendrus dalykus, bet net nenumanom apie tos tautos žmonių neįtikėtiną jėgą kuriant savo šalį, tėvynę. Apleistą dykumą jie pavertė žydinčiais sodais – tai nuostabu, todėl aš manau, kad visiems reikėtų ten nuvykti ir daug ko pasimokyti iš tos tautos, visų pirma – tvirtumo ir vienybės.