Kiek kartų teko atsidurti tokioje situacijoje, kai už sienos esančiame kaimynų bute girdisi triukšmas, keiksmažodžiai ir vaiko ašaros? Dar svarbesnis klausimas, kaip tokiu atveju pasielgėte: pranešėte policijai, kreipėtės į vaiko teises ginančius asmenis ar tiesiog pagarsinote namuose skambančią muziką?

Sprukti nuo problemų, kurios yra šalia mūsų arba aplink mus – gana įprastas reiškinys Lietuvoje. Retas išdrįsta kištis į kitos šeimos problemas, kurios yra sprendžiamos smurtu ne tik tarp suaugusiųjų, bet ir prieš vaikus. Todėl lietuvių šeimoms, kurios išvyko gyventi į užsienį tenka susidurti su tam tikra kultūrinio šoko išraiška.

Pasirodo, kad daugelyje šalių gali susidurti su nemalonumais vien todėl, jog palikai nepilnametį vaiką be priežiūros 2-3 valandoms. Vienas kaimyno skambutis ir vaiko teises atstovaujančios tarnybos jau beldžiasi į tavo duris. Ir pabandyk tada lengvai pasiaiškinti, kad buvai išėjęs tik iki parduotuvės.

Užsienio valstybėse žmonės aktyviau reaguoja į tai kas vyksta už sienos. Pasitaiko tokių pranešimų ir Lietuvoje. Tačiau lietuviai bijo užsitraukti smurtaujančio kaimyno rūstybę. Juk nesunku suprasti, kad apie smurtą pranešti galėjo tik kažkas iš šalia gyvenančių žmonių. Dar viena abejingumo priežastis – lietuviai tiesiog netiki, kad kažkas gali padėti...

Skundų daugėja

Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos direktoriaus pavaduotoja Simona Bronušienė Balsas.lt pasakojo, kad prašymų skaičius dėl lietuvių vaikų nepriežiūros užsienio valstybėse kasmet išauga trečdaliu.

Tokią situaciją itin tiksliai atspindi statistika. 2005 metais buvo sulaukta vos 12 prašymų. Tuo tarpu 2008-siais jau 71. Po to, dvejus metus sekė „lengvas“ atokvėpis, nes prašymų skaičius buvo sustingęs ties 76-77 riba. Tačiau 2011 metais įvyko milžiniškas šuolis, kai į Lietuvą dėl jos piliečių netinkamo elgesio su vaikais kreiptasi net 135 kartus. Daugiausia kreipiamasi dėl 10-14 metų vaikų. Kaip būtų galima paaiškinti tokį milžinišką statistinį šuolį?

„Priežasčių gali būti įvairių, tačiau viena svarbiausių – auganti emigracija. Įprastos šalys iš kurių sulaukiama daugiausia pranešimų yra Jungtinė Karalystė, Ispanija, Airija. O pastaraisiais metais šias šalis sparčiai vejasi Norvegija“, - pasakojo S. Bronušienė.

Reaguoja greitai

Lietuvių vaikų problemos užsienio valstybėse išaiškėja keliais būdais. Kaip jau minėta, kartais pakanka vaiką palikti 2-3 valandom be suaugusiojo priežiūros. O aktyviems kaimynams suvokus, kad namuose likęs vienas vaikas ir paskambinus į atitinkamas tarnybas – prasideda ilga įrodinėjimų ir pasiteisinimų karuselė.

Dar greičiau reaguojama, kai vaikas pasiskundžia mokykloje, jog namuose patyrė smurtą. Kartais net neprireikia vaiko skundo, nes sumušimus pastebi klasės draugai arba pedagogai. „Smurto prieš vaikus situacija kitose šalyse vertinama griežčiau nei Lietuvoje. Pasitaikė atvejis, kai Anglijoje turėjo vykti teismo posėdis, kuriame ketinta spręsti vaiko paėmimo iš lietuvių šeimos klausimą. Bet ši šeima dingo tarsi į vandenį. Netrukus jie grįžo į Lietuvą. Šią šeimą aplankiusios Vaiko teisių apsaugos tarnybos darbuotojos pasakė, kad padėtis joje dar pakankamai gera ir nėra pagrindo paimti vaiką“, - skirtumus tarp dviejų valstybių minėjo S. Bronušienė.