Bet kuriam Seimo nariui per naktį pakeisti savo politines pažiūras yra lengviau nei eiliniam rinkėjui įtaisyti savo atžalą į vaikų darželį. Pamiršti savo nuostatas ypač naudinga, jei už tai dar pasiūlo pinigų ar pelningą postą.

Supuvusi demokratija

„Įsakinėti sau yra didžiausia valdžia“, – taip kadaise yra pasakęs Markas Tulijus Ciceronas, senovės Romos politikos veikėjas, oratorius, filosofas ir rašytojas.

Mūsų seimūnams tai negalioja. Dauguma politinių prostitučių dažniausiai vadovaujasi kitu kriterijumi: ką gausiu, jei pakeisiu pažiūras?

Supuvusi lietuviška demokratija to nedraudžia. Išrinko kokį Petrą kaip dešiniosios jėgos atstovą, tačiau niekas jam nedraudžia į kitus rinkimus eiti nešant kairiųjų vėliavą ar skelbti centro partijų šūkius.

Už tai nebaudžiama, tai lyg ir normali praktika. Na, žmogus persigalvojo, rado pelningesnę vietą, nėra čia ko pavydėti.

O rinkėjai? Tai kas, kad rinko remdamiesi vienais kriterijais, o išrinktasis nusprendė „persikrikštyti“. Kam tie rinkėjai rūpi? Sava kišenė arčiau kūno.

Rinkėjai iki šiol neturi teisės atšaukti ir į gatvę išmesti parsidavėlį Seimo narį. Rinkėjų pareiga – išlaikyti visus parlamentarus, nesvarbu, kaip ir kam jie dirba. „Mokėk ir tylėk“ politikos niekas nenori keisti.

Išrinktieji nenori nieko, kas padėtų tautai labiau kontroliuoti šalies valdymą.

Agentai krapšto nosį

Stebina, kad ta pati Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT) nepagauna nė vieno Seimo nario, piktnaudžiaujančio padėtimi, imančio kyšius ir panašiai. Reikia suprasti, kad visi parlamentarai dirba sąžiningai, nešvaisto valdiškų pinigų ir neima pakišų. Kostiumuoti angelėliai nekaltais veidais.

Juokinga? Graudoka. Ir užuojauta STT agentams, kuriems vadovauja tie patys politikai.

Apie korupciją Seime nė karto tiesiai šviesiai nėra užsiminusi ir šalies vadovė Dalia Grybauskaitė. Suprask, ji nemato čia problemos. Jei STT augina tinginį, tai ir ji neturi jokios oficialios informacijos. Tyla – gera byla.

Arogancija prieš kritiką

Ima juokas prisiminus ir D. Grybauskaitės pažadą kovoti su oligarchais ir juos sutramdyti. Pavyko? Rezultatas – nulis. Šalies vadovė šia tema pastaruoju metu nelinkusi kalbėti. O ką kalbėti, kai neturi ką pasakyti? Numesti pažadų maišą rinkėjams Lietuvoje gali bet kas.

Panašu, kad vis labiau nuo tautos tolstanti prezidentė dabar labiau užsiėmusi slaptais planais, kaip šiame poste išsilaikyti dar vieną kadenciją, nei realiais darbais.

Aiškiai matyti, kad kuo toliau, tuo labiau šalies vadovė nebepriima kritikos. Auga jos arogancija, bet neilgėja įvykdytų prieš rinkimus duotų pažadų sąrašas.

Taip ir trypčiojame vietoje. Keičiasi Seimas, keičiasi šalies vadovai, ministrai, policijos, saugumo, kitų svarbių šalies tarnybų vadai, o bendra situacija – apgailėtina.

Paskui valdžia dar stebisi, kad šimtai tūkstančių lietuvių palieka tėvynę, nes nenori gyventi tokioje šalyje su tokia valdžia.