1940 me­tų bir­že­lio 14-ąją pra­si­dė­jo ma­si­niai trė­mi­mai į Si­bi­rą. Kan­čių ke­lią praė­jo ir Vla­do Jan­kaus (1923–1999), bu­vu­sio „Šiau­lių kraš­to“ dar­buo­to­jo, šei­ma. Jis su žmo­na Sta­se, pir­ma­gi­miu ke­tu­rių mė­ne­sių sū­nu­mi, se­nais uoš­viais į gy­vu­li­nius va­go­nus su­va­ry­ti ir iš­trem­ti 1951 me­tais.

Tė­vo už­ra­šų frag­men­tus sū­nūs ra­do tarp do­ku­men­tų po jo mir­ties. Šį au­ten­tiš­ką liu­di­ji­mą šian­dien spaus­di­na­me.

Bai­sus sap­nas vir­to tik­ro­ve

„Aš 1950-ųjų rug­sė­jo pa­bai­go­je sap­na­vau bai­sų sap­ną. Man ro­dė­si, kad mū­sų so­dy­bą už­plū­do juo­di aud­ros de­be­sys ir siau­čia vis­ką nai­ki­nan­ti aud­ra. Pas­kui lyg nu­ri­mo ir aš at­si­dū­riau ply­na­me lau­ke, pu­čiant šal­tam le­di­niam vė­jui. Pa­bu­dau. Kaip ge­ra, kad tai tik sap­nas. Sap­nais ne­ti­kiu, bet tą­kart, ma­tyt, nuo­jau­ta bu­vo...

Ta die­na atė­jo 1951 me­tų spa­lio ant­rą. Ne aud­ra, ne gais­ras, ne kru­ša. Jie atė­jo dar tam­so­je, gru­biai pa­si­bel­dė au­to­ma­tais, su pis­to­le­tais ran­ko­se. Ma­čiau ir pa­žįs­ta­mų vei­dų.

Jiems ne­rei­kė­jo verž­tis pro lan­gus. Jie da­ri­nė­jo mū­sų du­ris kaip sa­vas, ėmė ką no­rė­jo ir tu ne­ga­lė­jai šauk­tis mi­li­ci­jos. Tai ir bu­vo ta mi­li­ci­ja, tos vals­ty­bės mi­li­ci­ja, tos vals­ty­bės tei­sy­bė.

Jie iš­si­trau­kė raš­tus, no­rė­da­mi vis­ką pa­tei­sin­ti – jog jie ne gro­bi­kai, jog yra spren­di­mas mus iš­vež­ti į Si­bi­rą, atė­mus vis­ką, ką mes tu­ri­me, te­lei­džiant pa­siim­ti ke­le­tą mai­še­lių. Iš­vež­ti vi­sam lai­kui, ne­grįž­ta­mai, kad tie žmo­nės užim­tų mū­sų na­mus, krės­tų mū­sų obuo­lius, muš­tų mū­sų ark­lius ir kad ma­no se­nų se­ne­lių pa­var­dė bū­tų iš­trin­ta iš šio kraš­to žmo­nių at­min­ties, iš jų šir­džių, iš baž­ny­ti­nių ir se­nų pa­ka­vo­nės kny­gų...

Vi­są tra­giš­ku­mą ir di­de­lį grau­du­lį pa­ju­tom įdie­no­jus, ka­da taip va­di­na­mom „pa­lu­tar­kom“, ap­sup­ti ka­rei­vių ir stri­bų pa­sku­ti­nį kar­tą trau­kėm iš ma­žens pa­žįs­ta­mo­mis vie­to­mis. Žmo­nės jau ne­be­mie­go­jo, sto­vė­jo ir iš­si­gan­dę žvel­gė į pa­smerk­tuo­sius...

„Su­diev, Lie­tu­vė­le...“ – klai­kiai pra­ta­rė uoš­vė, sė­dė­da­ma ant ry­šu­lio.

Pa­ma­ka­la­vo stri­bas šau­tu­vu: „Iš­si­kal­bė­jo se­na viš­ta, pri­si­gie­do­si te­nai, kol nu­si­gie­do­si !“

Paš­le­mė­kų val­džio­je

Pas­ku­ti­nį kar­tą va­žia­vo­me Skaud­vi­lės gat­ve su­sė­dę ant ke­le­to mai­šų – pa­sku­ti­nio mū­sų tur­to. Dar il­gai ve­žio­si­mės tuos mai­šus. Si­bi­re pa­da­ry­si­me iš jų čiu­ži­nius ir jie pri­mins, kad ir mes ka­dai­se bu­vo­me žmo­nės ir sa­vo kam­po šei­mi­nin­kai.

Ta aki­mir­ka, kai pa­sku­ti­nį kar­tą sto­vė­jo­me prie gim­to­jo na­mo slenks­čio, pa­si­ro­dė be ga­lo klai­ki.

Ar ga­lė­jome įsi­vaiz­duo­ti, kad ga­li pa­sau­ly­je bū­ti to­kia val­džia, ku­ri, at­siun­tu­si Skaud­vi­lės pa­šle­mė­ką – stri­bą, vis­ką atim­tų, o ta­ve su ke­tu­rių mė­ne­sių vai­ku Bro­niu­ku, se­nais uoš­viais, kaip žvė­ris ap­su­pę su gink­lais iš­vež­tų į šal­tus kraš­tus mir­čiai. Už tai, kad bu­vo­me ma­ži ir ne­ga­lė­jome prie­šin­tis.