Lietuvos vėliava (ELTA nuotr.)
Ar žinote, kokia mūsų planetos gentis ir jos kalba yra atsidūrusios ant išnykimo ribos? Manote, kokie nors mumba – jumbai Brazilijos džiunglėse arba Australijos aborigenai? Nieko panašaus. Pasirodo, didžiausias pavojus gresia ne kam kitam, o mums – lietuviams ir mūsų gimtąjai lietuvių kalbai.
Bet tai dar ne viskas. Norite sužinoti, kas yra aršiausi lietuvių kalbos niekintojai, klastingai prasibrovę į į mūsų valstybės valdžios koridorius? Paaiškėjo, kad tai – krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė, Seimo Europos reikalų komiteto pirmininko pavaduotojas Vytenis Andriukaitis ir kultūros ministro patarėjas Imantas Melianas. Gal jų yra ir daugiau, bet kiti kol kas liko neįvardinti. Bet tegul jie irgi dreba, laukdami įtūžusios tautos neišvengiamo atpildo...
Būtent tai galima sužinoti iš “Vilnijos„ draugijos pirmininko Kazimiero Garšvos interviu “Lietuvių kalba gujama iš Lietuvos“, kuris buvo išspausdintas nevienareikšmiškai vertinamame dienraštyje “Respublika" š.m. birželio 26 d. Jei ką nors tie postringavimai sudomintų – jie laisvai prieinami internete. Mano reikalas – atkreipti maloniojo skaitytojo dėmesį į tuos K.Garšvos teiginius, kurie neatitinka tikrovės ir klaidina žmones.
Trumpai užsiminęs apie rengiamą Valstybinės kalbos įstatymą ir lygtai tarp kitko “demaskavęs" R.Juknevičienę bei V.Andriukaitį (nors taip ir nesupratau – kuo gi jie taip prasižengė), K.Garšva užsipuolė būsimą Tautinių mažumų įstatymą ir jo rengėjus.
Pirmiausia iš jo interviu sužinojau, kad šį įstatymą “pagal senus autonomininkų reikalavimus„ rengia... lenkai. Labai keista, nes mano kalbinti įstatymo rengimo darbo grupės nariai visi kaip vienas tvirtino, kad iš keturiolikos grupės narių tik vienas vienintelis atstovauja Lietuvos lenkų sąjungai. Tiesa, yra grupėje dar keli tautinių mažumų atstovai – vienas Lietuvos totorius (politologas), vienas rusas (istorikas), vienas žydas (TV laidų prodiuseris) ir vienas azerbaidžanietis (Tautinių bendrijų tarybos pirmininkas), bet niekaip neįšeina prikergti jų prie “autonomininkų“. Visi kiti darbo grupės nariai atstovauja skirtingoms ministerijoms, taip pat Lietuvos istorijos institutui ir Valstybinės lietuvių kalbos komisijąi. Kuo ne “lenkų sąmokslas"?
Todėl niekaip negalima sutikti ir su K.Garšvos teiginiu, kad “[įstatymo] koncepcija prastumta, nes ją kūrė daug tautinių mažumų atstovų, nepakankamai susipažinusių su Lietuvos Respublikos įstatymais„. Tai netiesa ir dėl to, kad po kiekvieno darbo grupės posėdžio kiekvieną įstatymo projekto punktą aprobuodavo institucijų, delegavusių savo atstovus į tą grupę, teisininkai. Neturiu jokio pagrindo manyti, kad jie išmano Lietuvos įstatymus prasčiau nei “Vilnijos“ draugijos vadovas.
Ypatingai kliūvo buvusiam (beje, o kodėl ne dabartiniam?) darbo grupės pirmininkui etnopolitologui I.Melianui, nes “jis visai nesiklausė mūsų [t.y. “Vilnijos„ draugijos] pastabų“. Na, jei tos “pastabos" buvo tapačios K.Garšvos teiginiams, kuriuos aš čia dar pacituosiu – tai labia gerai, kad ponas Imantas jų nesiklausė.
Pilietinė visuomenė













