Šiais me­tais Šiau­liuo­se su­si­tuo­kė 684 po­ros, pa­mer­gės iš­si­nuo­mo­jo tūks­tan­čius su­kne­lių, kai­mo tu­riz­mo so­dy­bų sa­vi­nin­kai ant sta­lų dė­jo bal­tą miš­rai­nę... Be ves­tu­vių, ve­dy­bi­nio gy­ve­ni­mo džiaugs­mų ir rū­pes­čių nu­gy­ve­nęs 50-metis pa­sa­ko­ja apie tai, kaip jis la­vi­ruo­ja tarp „varg­šo“ sen­ber­nio ir pro­tin­go vė­ja­vai­kio.

Pradžia

And­rius nie­ka­da ne­bu­vo ti­piš­kas vy­ras. Dar bū­da­mas paaug­liu ant sa­vo siau­rų pe­čių už­si­kro­vė vi­są jo am­ži­nam atil­siui išė­ju­sio tė­vo pa­li­ki­mą: ser­gan­čią ma­mą ir tris jau­nes­nes se­se­ris.

Kai­me dar­bo bū­ta daug. Vy­ras pa­sa­ko­ja, kad po daž­no skal­bi­mo vi­sa jo kū­no oda įgau­da­vo spe­ci­fi­nį ūkiš­ko mui­lo kva­pą. Pa­na­gės vi­sa­da bu­vo pa­juo­du­sios nuo stal­tie­sių ba­li­ni­mo pe­le­nais. Pė­dos pūs­lė­mis nuei­da­vo nuo daž­no ėji­mo į kar­vių ga­nyk­las, o gal­va net ūž­da­vo nuo kai­mo da­vat­kų min­čių apie tai, kaip pa­si­seks mer­gai­tei, ku­ri taps And­riaus žmo­na.

Po vie­nuo­li­kos kla­sių vy­ras at­vy­ko į Šiau­lius. Čia gy­ve­na iki šiol. Bai­gęs tuo­me­ti­nį Kau­no tech­no­lo­gi­jų uni­ver­si­te­to Šiau­lių po­li­tech­ni­kos fa­kul­te­tą, pa­gal spe­cia­ly­bę ėmė dirb­ti elekt­ri­ku.

Jau­niau­sio­ji jo se­suo še­šio­li­kos me­tų pa­gim­dė dvi mer­gai­tes. Po ket­ve­rių me­tų ir ki­tos dvi se­se­rys su­si­lau­kė at­ža­lų.

Net­ru­kus pa­si­py­lė klau­si­mai, ka­da šei­mą kurs And­rius. Ma­ma, se­se­rys, gru­pės drau­gai nuo­lat pa­juo­kau­da­mi pri­min­da­vo, kad prieš no­sį – ka­po duo­bė, o vy­ras nei ve­dęs, nei vai­ką užau­gi­nęs.

Pra­dė­jęs jaus­ti di­de­lį ap­lin­ki­nių spau­di­mą vy­ras ne­tru­kus su­si­ra­do su­gy­ven­ti­nę.

„Su Jur­ga su­si­pa­ži­nom ru­de­nį, ta­da ir su­pra­tau, kur pa­puo­liau. To­kia vel­niš­kai pa­siu­tu­si ir dar­bin­ga mo­te­ris. Dar tik mė­ne­sį kar­tu, o man net ne­spė­jus ran­kų nu­si­plau­ti po bul­via­ka­sio ji jau ne­ša iš rū­sio stik­lai­nius ir aiš­ki­na, kiek pri­si­da­ry­sim kon­ser­vų iš kiau­lės, ku­rią ryt su kai­my­nu pa­pjau­siu.

Kol kai­me žmo­nės bul­ves nu­si­ka­sė ir mū­sų sim­pa­ti­jos iš­ga­ra­vo. Dar ir da­bar at­me­nu, kaip iš­gė­ręs grįž­tu pas Jur­gą į tro­bą, ant sta­lo drėb­te­liu kiau­lės šon­kau­lius ir pa­sa­kęs, kad ryt ma­nęs neieš­ko­tų, nes išei­nu vien­gun­gio ato­sto­gų, nuė­jau mie­go­ti ant šie­no.

Bu­vo taip ge­ra vie­nam. Ši­taip ato­sto­gau­ju jau 22 me­tus.“

Vi­sa­da yra ko lauk­ti

And­rius ne­se­niai at­šven­tė ju­bi­lie­jų. Nei se­se­rys, nei drau­gai ne­bet­rau­kia vy­ro per dan­tį dėl to, kad vy­ras ne­su­kū­rė šei­mos.

„Juo­kas juo­kais, bet bent pu­sė gi­mi­nės vy­rų ir mo­te­rų plo­jo man per pe­tį ir sa­kė, kad pa­vy­di man lais­vės ir gy­ve­ni­mo džiaugs­mo. Pa­si­ro­do, kad šia­me pa­sau­ly­je ir be žmo­nos ir vai­kų yra dau­gy­bė ste­buk­lin­gų da­ly­kų, ku­rie ga­li už­pil­dy­ti vi­di­nę tuš­tu­mą. Tik žmo­gus pa­si­ren­ka, ko jis no­ri ir kas jam leng­viau pa­sie­kia­ma“.