Vieni į užsienį laimės ieškoti skuba spaudžiami skolų ir ilgų darbo paieškų Lietuvoje, o yra ir tokių, kurie tiesiai šviesiai sako, kad emigruoti skatina ne tik noras ant duonos užsitepti sviesto, bet ir požiūris į žmogų mūsų šalyje – „ten“ geriau, šviesiau ir mieliau. Ar tikrai?

Lietuviškame kontekste emigrantas dažnai vaizduojamas kaip gana jaunas, bet karčiai gyvenimu tėvynėje nusivylęs žmogus, turimą aukštojo mokslo diplomą pasiryžęs iškeisti į indų plovėjo prijuostę. Statistikos departamento duomenimis, 2011-aisiais iš šalies emigravo 54,3 tūkst. gyventojų, kitaip tariant, laimės ieškoti svetur išvyko visas Marijampės dydžio miestas. Tačiau sociologai kas kartą kalbėdami apie emigracijos statistiką atsargiai perspėja, kad skaičiai nėra tikslūs, nes ne visi išvykstantys tai deklaruoja, o sugrįžę nepuola apie tai garsiai skelbtis.

Problemų priežastis – meilė

Ne tik pinigų lietus užsienyje laukia laimės ieškančių emigrantų – sunki adaptacija, namų ilgesys ir amžina atvykėlio etiketė. Psichologė Vilma Kuzmienė kalbėdama apie tai, su kokiomis problemomis susiduria užsienyje laimės ieškantys tautiečiai, teigė, kad dažniausiai kreipiasi depresijos, panikos priepuolių kankinami žmonės. „Itin dažnai pasitaiko nerimo sutrikimų, bet ėmus gilintis į šių reiškinių priežastis, paaiškėja, kad už to slypi santykių su partneriais ir mylimaisiais problemos“, – sakė specialistė.

Pasak jos, santykių problemas galima skirti į dvi kategorijas: santykiai su partneriu, sutuoktiniu ir santykiai su kolegomis ir kitais aplinkiniais žmonėmis.

Stiprūs emociniai išgyvenimai lemia tai, kad ateina momentas, kuomet nebeatlaikoma įtampos, o tokios situacijos pasekmės – depresija ir kitos krizės. Adaptacijos emigracijoje problema dažnai atsikleidžia per nostalgiškus pojūčius, pasirinkimo klausimo kėlimą sau. „Žmonės išgyvena, kad laikui bėgant nutrūksta santykiai su Lietuvoje likusiais giminaičiais ir draugais. Pasitaiko tokių reakcijų kaip smerkimas: jei pora išvyksta gyventi į užsienį su vaikais, tai iš savo tėvų išgirsta priekaištų, kad šie prarado galimybę bendrauti su vaikaičiais“, – kalbėjo specialistė.

Į specialistus paprastai pagalbos kreipiasi 20-40 metų žmonės, didžioji jų dalis – moterys. Tarp besikreipiančiųjų – ir nekvalifikuotą darbą dirbantys, neturintys aukštojo išsilavinimo, neaukšto emocinio intelekto žmonės, ir tie, kuriems, rodos, gyvenime nieko netrūksta.

Į klausimą, ar galima išskirti emigrantus kankinančias problemas pagal jų amžių, V. Kuzmienė patikino, meilė svarbi bet kuriame žmogaus amžiaus tarpsnyje.

Meilė svetimai šaliai trunka trejus metus?

Specialistės teigimu, dažnai klaidingai galvojama, kad integracijos problemą jauni žmonės išsprendžia greičiau ir paprasčiau – tai mitas. „Viskas priklauso ne nuo žmogaus amžiaus, bet nuo pasitikėjimo savimi lygio“, – sakė pašnekovė.

Sakoma, kad meilė trunka trejus metus, panašu, kad ir meilė svetimai šaliai trunka tiek pat. Anot psichologės, didelės įtakos emigranto savijautai turi emigracijoje praleistas laikas: „Kai buvo kuriamas projektas, kurio tikslas teikti psichologinę pagalbą emigrantams, manėme, kad dažniausiai kreipsis žmonės, kurie iš Lietuvos išvykę neseniai, tarkim, vienerius metus. Paaiškėjo, kad pagalbos dažniau prireikia žmonėms, kurie emigravę ilgesnį laiko tarpą. Dauguma į mus besikreipiančių žmonių gyvena emigracijoje daugiau nei trejus metus.“