Dažnai girdime posakį, esą visos ligos – dėl nervų. Toks aiškinimas turi net savą medicinos terminą – ligų psichosomatika. Šiam terminui jau beveik 200 metų. Tiesa, iki šiol mokslininkai ginčijasi, ar išties daugumos ligų pagrindas – psichosomatika, ar tai – tik dar vienas mitas, kurį reikėtų paneigti?

Be abejo, esama tam tikrų ligų, kurių psichosomatinė prigimtis jau beveik nekelia abejonių. Pavyzdžiui, opinis kolitas, hipertonija, hipotonija, gastritai, astma, nervinė anoreksija. Dvi žinomiausios teorijos, kuriomis aiškinamos psichosomatinės ligos – Zigmundo Freudo ir Franco Aleksanderio.

Z. Freudas psichosomatinių ligų versiją pavadino konversija. Nors šis terminas paprastai reiškia ko nors blogo, nereikalingo, neaktualaus virtimą geresniu, reikalingu, Freudas jį vartojo kiek kitokia reikšme. Šiuo atveju konversija – blogo virtimas dar blogesniu. Neišspręstas vidinis konfliktas transformuojasi vienokiais ar kitokiais fiziologiniais simptomais. Beje, Freudas tikino, kad vykstant konversijai žmogus suserga ne atsitiktinėmis ligomis, o būtent tokiomis, kurios atspindi jo išgyvenimus. Pavyzdžiui, klausos ir regos sutrikimai pasireiškia tada, kai žmogus nenori girdėti ir matyti to, kas vyksta aplinkui. Pasak konversijos hipotezės autoriaus, susirgęs psichosomatine liga žmogus pasijunta geriau: palengvėja ar išsisprendžia viduje vykęs konfliktas, be to, dėl ligos gali pelnyti aplinkinių dėmesio, galiausiai tampa aišku, ką daryti toliau: vartoti vaistus, lašinti lašus, atlikti tam tikras medicinines procedūras ir pan. Taip galima pajusti, kad žmogus vėl kontroliuoja gyvenimą.

F. Aleksanderio teorija vadinama vegetatyvinės neurozės modeliu. Ji šiek tiek panaši į Freudo teoriją. Skiriasi tik tuo, kad mažiau dėmesio teikiama atskiriems simptomams, daugiau remiamasi kitais veiksniais, pavyzdžiui, genetiniu. Kitaip tariant, šioje teorijoje iškeltas principas „kur trumpa – ten trūksta“. Vieniems ilgalaikis stresas paveikia širdies ir kraujagyslių sistemos veiklą, kitų probleminė vieta – skrandis. Taigi, atsižvelgiant į vidinio konflikto pobūdį, ligos puls tuos organus, kurie organizme silpniausi. Pasak F. Aleksanderio, liga anaiptol ne visada numalšina vidinį konfliktą, nes ji pati nėra emocija. Pavyzdžiui, pagavus įsiūčiui pakilęs kraujospūdis to paties įsiūčio nenumalšina, o tik yra fiziologinis tos emocijos simptomas. Jei žmogus dažnai pasiduos įsiūčiui, jam gali išsivystyti lėtinė hipertonija.

13 knygų autorė Liz Burbo siūlo dar vieną teoriją – metafizinę, pagal kurią 500 populiariausių ligų įvardija kaip tam tikrų dvasinių būsenų simptomus. Pasak jos, iš šių ligų – simptomų – matyti, kad žmonių psichikoje ar sieloje įsivyravo chaosas. Žvilgtelėkime į keleto ligų emocinį ir mentalinį aiškinimą.

Jaunatviniai spuogai. Tai pasąmoningo siekio atstumti kitus, neleisti savęs apžiūrinėti, ypač iš arti, požymis. Iš šios odos ligos galima spręsti, kad nepakankamai save mylite ir gerbiate. Tai itin jautrios prigimties ir uždarų žmonių bėda. Ne veltui jaunatviniai spuogai labiausiai kankina paauglius, kurie paprastai kelia sau padidintus reikalavimus ir gėdijasi išvaizdos. Jei norite atsikratyti spuogų, derėtų keisti požiūrį į save, susimąstyti, kas trukdo būti savimi. Jeigu spuogų atsirado sulaukus brandaus amžiaus, gali būti, kad savyje užgniaužėte tam tikras emocijas ir neleidžiate joms prasiveržti.