Naujienos
Ar Lietuvai reikalingi išsilavinę žmonės?
Iš tikrųjų – ar Lietuvai reikalingi išsilavinę žmonės? Suvokiant, kad Lietuva nėra ją valdantieji arba vien tik valstybės institucijų tinklas, atsakymas paprastas – žinoma, reikalingi. Juk Lietuva – tai ne kokia abstrakcija ar virš mūsų pakibęs fantomas, o mūsų pačių sąmoningumas. Kokio lygio jis, tokio lygio ir Lietuva.
Todėl patikslinsiu klausimą: ar išsilavinę žmonės reikalingi Lietuvos politinei klasei ir kontroliuojančiai struktūrai (t.y. tam, kas angliškai vadinama establishment)? Štai tuo galima rimtai suabejoti.
Išsilavinę žmonės visų pirma pasižymi informuotu požiūriu ir kritišku mąstymu, tad jie tikrai nesitaikstytų su tuo, kad jau tapo mūsų politinio gyvenimo kasdienybe. Kai jų palyginti nedaug, jie nieko nekeičia, bet jei skaitančių ir kritiškai mąstančių žmonių skaičius didėja, neišvengiamai kyla reikalavimai politikams ir apskritai viešoms figūroms.
Bet, regis, mūsų politinei klasei reikia ne sąmoningų piliečių, o sau palankių rinkėjų; ne pilietinės visuomenės, o amorfiško ir mistinio elektorato; ne išsilavinusių ir kritiškai mąstančių žmonių, o „sofos bulvių“ (coach potatoes, kaip sako amerikiečiai), spoksančių į TV ekranus ir besidžiaugiančių politikų klounada.
Šiuo požiūriu verta palyginti Lietuvą su kitomis sudėtingą transformaciją patyrusiomis šalimis – pavyzdžiui, Portugalija. Skirtingai nuo Lietuvos, XX amžiuje Portugalija buvo neokupuota, nepriklausoma ir laisvą rinką turėjusi šalis.
Bet, kaip žinia, Portugalijos Ministrų Tarybos Prezidentas (t.y. ministras pirmininkas ir de facto diktatorius) António de Oliveira Salazaras, valdė Portugaliją nuo 1932 iki 1968 metų bei sukūrė Estado Novo (naujosios valstybės) autoritarinį sąjūdį. Pastarasis 1933 metais perėmė ir iki 1974 metų kontroliavo visą socialinį, ekonominį, kultūrinį ir politinį Portugalijos gyvenimą. Jis paliko šaliai sunkų ir slegiantį palikimą.
Salazaro autoritarinis režimas Portugalijai paliko masinį neraštingumą. Tad jo neverta nė iš tolo lyginti su Antano Smetonos režimu tarpukario Lietuvoje – ten švietimo sistemoje buvo pasiekta greita ir didelė krašto pažanga, o pagarba išsilavinimui jame buvo gerokai didesnė nei nūdienos Lietuvoje.
1974 metais, po naujojo valstybės kurso paskelbimo prasidėjus demokratizacijos procesui, paaiškėjo, kad 45 % Portugalijos gyventojų buvo beraščiai. Tai ir buvo tikrasis Salazaro paveldas. Iš dalies jis taip interpretavo tuo metu dominavusį požiūrį, anot kurio, portugalai turėjo būti visų pirma dievobaimingi ir nemokyti. „Gerti vyną – vadinasi, maitinti milijoną portugalų“, teigė Salazaras. Milijonas portugalų iš tikrųjų buvo susiję su žemės ūkiu ir augino vynuoges.
Pats laikas paklausti: o kokias paraleles aš čia vedu? Kokį neraštingumą mes paveldėjome iš Sovietų Sąjungos? Juk bet kas gali man piktai atšauti, kad Lietuva per visą sovietmetį garsėjo kaip kultūringa ir išsilavinusi šalis 2 psl. >
Smaugliukas 2007-04-11 19:05
Jo, Tarybų Sąjungoje publika buvo iš dalies gal ir skaitanti, bet tuo pačiu metu visiškai...
justas 2007-04-05 01:59
O del Pereso ir Landsbergio - kaip bebutu keista - jus teisus. Jau kas tiesa, tai tiesa.
donis 2007-04-04 23:24
Zinot, mastantis, argumentas jog "mintys negeros todel kad autorius nemoralus"...
mastantis 2007-04-04 20:44
Skaitydami p. L. Donskio tekstus visad prisiminkime, jog prasmingus ir kilniai skambancius...