Kas atnaujins Lietuvos politiką?
Kas gali atnaujinti ir reformuoti Lietuvos politiką? Visų pirma pati visuomenė – jei didelė jos dalis netoleruotų atviro melo, demagogijos ir politinės klounados, mūsų politikai būtų priversti keistis. Todėl tenka su apmaudu konstatuoti nemalonią tiesą, kad Lietuva turi tokius politikus, kokių yra verta.
Kita vertus, politika neatsinaujina be naujų žmonių ir idėjų. Apie kartų kaitą kol kas sunku kalbėti. Daugelis vadinamųjų jaunų politikų ne amžiumi, o savo esme arba jau nėra jauni, arba niekada iš tikrųjų ir nebuvo tokie. Jie – paprasčiausi sistemos produktai, savo retorika ir politiniu elgesiu niekuo nesiskiriantys nuo vyresniųjų kolegų.
O idėjos? Ar Lietuvoje šiuo metu esama tokių politinės minties centrų, kurie, užuot profesionaliai užsiminėję rūmų intrigomis ir plėtoję sau reikalingą galios lauką, profesionaliai analizuotų jį, kurtų ateities scenarijus ir dalyvautų idėjų debatuose? Ar galima pastebėti bent vieną sąjūdį, iš kurio atkeliautų naujos ir įkvepiančios idėjos?
Ar esama Lietuvoje tikros kairės?
Vieną įdomų, nors tikru intelektualiniu sąjūdžiu dar netapusį reiškinį galima atsekti. Tai jauni ir intelektualūs žmonės, save vadinantys naująja Lietuvos kaire. Žinoma, norint save vadinti naująja kaire (pagal apie 1968 metus iškilusios New Left logiką), reikia būti tikram, kad kažkada egzistavo arba gal dar tebeegzistuoja senoji kairė.
Štai tuo Lietuvoje galima rimtai paabejoti. Paskutinis europietiško sukirpimo kairysis Lietuvos inteligentas, pasiekęs Tarybų Lietuvą iš nepriklausomos Lietuvos, buvo ilgametis Vilniaus universiteto Filosofijos katedros vedėjas profesorius Eugenijus Meškauskas.
Neneigiu, kad ir šiandien Lietuvoje yra tikrų kairiojo socialinio jautrumo žmonių – tiek inteligentų, tiek politikų tarpe. Bet jie netapo nors kiek įtakingesne politine jėga. A. M. Brazausko LDDP flangas buvo ir tebelieka padėties šeimininkas, plėtodamas atvirai dešinę ekonominę politiką ir po to dar kažką fantazuodamas apie kairiąsias vertybes.
Todėl nelengva pasakyti, kas yra ta senoji kairė. Vakarų Europos Naujoji kairė šitą aiškiai žinojo – tai buvo naujosios teorinės ir idėjinės jungtys tarp neomarksizmo, psichoanalizės, pilietinių teisių judėjimų, feministinės kritikos, jaunimo subkultūrų, egzistencializmo ir ekologinių bei antikolonijinių sąjūdžių.
Žinoma, eklektikos ir įvairiausių keistenybių ten netrūko – kad ir tokių sunkiai suvokiamų derinių kaip rimti buvusios Frankfurto mokyklos mąstytojai ir ant skandalo ribos balansuojantys politiniai radikalai bei ekscentrikai, laikę save to paties sekuliarinio tikėjimo atstovais.
Bet niekaip nepaneigsi, kad New Left rimtai pakeitė ir atnaujino Šiaurės Amerikos bei Vakarų Europos politiką. Nuasmeninančios, anonimiškos, besielės ir biurokratiškos politikos atmetimas, mėginimas politiką sutaikyti su emocinio intymumo sfera, sykiu ir socialumo sąvokos išplėtimas per socialinius sąjūdžius bei juose patirtą naują solidarumo jausmą, antikarinės demonstracijos – visa tai iš esmės pakoregavo politinio gyvenimo sampratą 2 psl. >
Naujienos





















Audra 2007-05-04 07:09
Nesupratau komentaro. Žmonės dar tik pareiškė apie save, o profesorius jau diagnozavo jiems...
Kajus 2007-05-02 16:14
„Vieną įdomų, nors tikru intelektualiniu sąjūdžiu dar netapusį reiškinį galima...
Rasai - m.ž. 2007-05-01 20:43
Ačiū už kritiką. Gal ir nevyriškai elgiuosi (nesikviečiu pasikalbėti gatvėje), bet...
Rasa 2007-05-01 18:13
Parašytų tas "mažas žmogus" argumentuotą straipsnį, oponuodamas L. D. Bet...