Naujienos
Prie Nežinomo kareivio kapo, apie daug ką susimąstai. Kai buvau maža, susimąstydavau, kaip niekada – net ir per lietų – neužgęsta ta ugnis. Dabar susimąstau apie tai, dėl ko XX a. Europoje kilo du pasauliniai karai, nusinešę šitiek gyvybių, kam tų karų reikėjo ir ką galvojo žmonės, padėję galvas šiuose karuose.
Į pastarąjį klausimą sunku nedviprasmiškai atsakyt. „Klaidinga sąmonė“ – amžinas marksistų visraktis, regis, jog proletariatas kenčia nuo kažkokio kolektyvinio smegenų pažeidimo – norėjo kaip geriau, o išėjo kaip visada – eilinį kartą pasitarnauja ne savo, o savo engėjų interesams. Darbo klasei į akis piktavalių pučiama migla, hegemonija – buržuazija leidžiasi į paviršutiniškus, apgaulingus kompromisus ir išgauna spontanišką darbo klasių sutikimą. Darbo klasės buržuazijos interesus identifikuoja kaip savuosius, imasi dėl jų kovoti ir šitaip prisideda prie savo pačių išnaudojimo.
Kritinės teorijos šalininkai žengė tuo pačiu keliu – esą, rinka pažeria niekingų blizgučių, pramogų ir malonumų, - kaip simptomiška: „kartą pragavęs, negali sustot“ – gyvenimas tampa vartojimu, kapitalas diktuoja sąlygas, individas tampa rinkos bei pramonės klusnia statistine figūra. Ir vėl darbo klasės – pasyvi auka, tylios, indoktrinuotos marionetės, paklusniai vykdančios joms priskirtus vaidmenis. Kritinė teorija buvo kaltinama, esą ji – nepagrįsta ir elitistinė, sukurpta sėdint Manheteno (ar LA) bibliotekoje, - ar Marcuse arba Horkheimeris pakalbino nors vieną konkretų žmogų..? Ne... Tad kaip gi yra su ta „klaidinga sąmone“ ir istorijoje (o gal supermarketuose) pasiklydusiu subjektu?
Stuart Hall žymiajame straipsnyje „Encoding/Decoding“ gilinosi, kaip veikia hegemonija – kaip kuriami, pateikiami, ir – svarbiausia - kaip suvokiami žiniasklaidos konstruojami vaizdiniai. (Rezultatai nebuvo įspūdingi, deja). Dabar, internete skaitydama apie svaiginantį ir spalvingą tam tikrų visuomenės sluoksnių gyvenimą, visada prisimenu Stuart Hall – o ką apie tai mano žmonės? Internetinė žiniasklaida bei anonimiškų komentarų sritis atskleidžia, - visam gražume, - sudėtingą užkulisių diskursą - čia artikuliuojamos naujos prasmės, formuojasi įsivaizduojama bendruomenė ir alternatyvinės socialinio solidarumo formos. Čia konstruojama nauja, kitokia tiesa.
Labiausiai mėgstu komentarus rubrikoje „Žmonės“ bei po įvairiais gyvenimo būdo skaitalais. Nuvorišai, vartojimo dinozaurai, - jų laukia asmeniniai lėktuvai, jų damų iškirptes puošia milijonus kainuojantys deimantų vėriniai, jie nebijo ieškoti laimės – drąsiai, po n kartų, skiriasi, ir vėl tuokiasi, fotografuojasi su Beckhemais ir Versaci, jų pasaulis neturi sienų – vakar šioje, rytoj kitoje planetos pusėje.. Jų veidai švytintys, o paakiai nebūna pajuodę, nes kažkas kitas naktį keliasi migdyti jų verkiančių vaikų. Keletas atsitiktinai parinktų straipsnių, paskelbtų per paskutinį pusmetį. O ką galvoja „paprasti“ žmonės?
„Paprasti žmonės“ puikiai išmano kultūros industrijų indoktrinuojantį poveikį – duping and stupidifying, kalbant Adorno terminais: „Taip ir auklėjam jaunas mergužėles – svarbiausia madinga rankinė, kvepalai, skudurai, todėl realiame gyvenime žalias jaunimėlis viso to negaudamas ir eina iš proto, žudosi, parduoda savo kūną, kad priartėtų prie blizgančiuose žurnaluose rodomo „elito.“ Horkheimeris ir Adorno be reikalo dramatizavo, paskaitę interneto komentarus, jie galėtų su palengvėjimu atsikvėpt. „Liūdna, kad (visa tai) skaito žalios mergužėlės ir galvoja, kad gyvenimas smagus ir lengvas: išsiskyrei, palikai vaiką, išvykai ieškoti laimės, sublizgėjai savo plunksnomis ir čia visas gėris, čia jau gyvenimo pilnatvė.“2 psl. >
2011-02-20 08:16
Komentaras buvo pašalintas dėl neetiško, reklaminio ar įžeidžiančio turinio.
2011-02-20 08:15
Komentaras buvo pašalintas dėl neetiško, reklaminio ar įžeidžiančio turinio.
2011-02-20 08:15
Komentaras buvo pašalintas dėl neetiško, reklaminio ar įžeidžiančio turinio.
2011-02-20 08:13
Komentaras buvo pašalintas dėl neetiško, reklaminio ar įžeidžiančio turinio.