Rusijos agresija prieš Estiją (agresijos dėmenys: Dūmos deputatų reikalavimas atstatydinti suverenios šalies premjerą paviešintas Estijos parlamente, Estijos ambasados Maskvoje blokada, Talino pogromai, dalyvaujant 22 smogikams – Rusijos piliečiams. Atrodo, kad kai kurie Estijos rusai elgėsi kaip Sudetų krašto vokiečiai prieš Antrą Pasaulinį karą) privertė mūsų analitikus susimąstyti apie Lietuvos realijas.
„Ar įmanoma tai pas mus?“ – tokio turinio antraštėmis sumirgėjo internetas ir spaudos leidiniai. Daugelis lyg ir sutiko, jog visai įmanoma. Tiesa, skirtingai nuo tų pačių estų, kurių premjeras Andrus Ansipas pareiškė, jog pogromai „nėra tik Estijos rusų bendruomenės problema“, mūsų orakulai linkę susikoncentruoti ne į politinį, o į etninį iškylančių problemų dėmenį.
Nuslydę į etninių priešų paieškas mūsų pranašai tarsi pasiekė konsensusą (pamenat mėgstamą M. Gorbačiovo žodelį?), kad šiuos galimus sukrėtimus katalizuos tikrai ne Lietuvos rusai. Juk mes daug protingesni už kaimynus. Juk mūsuose visi iki vieno piliečiai – net ir kolonistai – atsiųsti į Lietuvą iš „centro“ okupacijos metais, kaip pvz., Viktoras Uspaskichas), jie integruoti geriau negu Estijoje ar Latvijoje. Vienas iš rusų karinio pramoninio komplekso tūzų, Rolando Pakso rėmėjas integruotas taip tobulai, kad mūsų valdžia niekaip nepajėgia jo išsiųsti. Iš viso, argi galima kalbėti apie rusus blogai? Juk mes juos taip visi mylim. „Prie ruso buvo geriau“ – populiarus mūsiškio plebso lozungas.
Kitas reikalas – lenkai. Viena aštrialiežuvė ir „aštriaplunksnė“ (nors dabar naudojama ir klaviatūra) žurnalistė taip ir parašė – Lenkijos autonomijos idėja esą niekur nedingo. Ji neva gyva, kaip ir Abchazijoje. Tik užmiršo ponia paminėti, kad Abchazija – iš esmės Rusijos „taikdarių“ okupuota teritorija. Nutylėta ir apie Lenkijoje vykstančius procesus – dekomunizaciją, planuojamą dviejų tūkstančių „Sovietų ir Lenkijos draugystę“ šlovinančių iškamšų utilizaciją, valstybinių pensijų atėmimą saviems (net ne okupantų) kagėbistams. Lenkų valstybė nesiterlioja su tautiečiais užsienyje, kuriuos įtaria išduodant jos strateginius interesus.
Ponia turbūt apie tai negirdėjo. Priminsiu, kad vos tik Lukašenkai pavyko Baltarusijos lenkų bendruomenę paversti savo statytinių ruporu, tiems „aktyvistams“ buvo net uždrausta į Lenkiją įvažiuoti! Ir tai padarė dar Lenkijos kairieji, kurie laikomi komunistinės nomenklatūros įpėdiniais. Ko gi reiktų laukti iš dabar esančių valdžioje antikomunistų? Mūsų lenkų politikieriams tai baisiau už košmarą. Susiderėti su Paksu Vilniuje? Čia – prašom. Bet nutraukti santykius su Varšuva? Na jau ne. Tačiau tai visai netrukdo mūsų politikams ir visuomenininkams žiūrėti į Lenkiją ir lenkus absurdiškai įtariai. Viena žinoma slavistė-baltistė neseniai išspinduliavo be galo gilų retorinį klausimą: „O kuo gi lenkų kapitalas geresnis už rusišką?“. Galėjo dar pavystyti mintį ir nekaltai paklausti, kuo NVS skiriasi nuo ES ir NATO?
Taigi, ne rusai ir ne lenkai valandą „X“ taps Kremliaus strategų koziriu. Dauguma rusų – ypač jaunimas – tikrai lojalūs Lietuvos Respublikai. Dėl lenkų visi Rusijos geopolitikos vadovėliai brėžia aiškų tikslą – kiršinti Lietuvą su Lenkija. Tad kuo mažiau sieksime „istorinės pergalės“ prieš savo pačių piliečius – tuo visiems bus geriau.
Ar visa tai reiškia, kad Maskvos Piterio čekistai (kad Kremlius – Lubiankos filialas, nežino tik tie, kas tingi žinoti) nerastų rankovėje kozirių destabilizacijai Lietuvoje? Žinoma, jie jų turi. Tame tarpe ir etniškai nuspalvintų. Pavyzdžiui, Lietuvos žydai – litvakai. Čia verta paminėti, kad Talino įvykių įkarštyje, internete besidarbuojantys (KGB?) provokatoriai-propagandistai rusiškuose forumuose (ar nebūna ir lietuviškuose?) jau mėgino eskaluoti „žydų klausimą“.
Tačiau Estijai jis nelabai limpa. Ši šalis neseniai uždraudė nacistinę ir sovietinę simboliką (kad mums taip!). Ką jai prikirpsi? Buvusių SS karių maršai? Estijos ir Latvijos valdžia juose nedalyvauja. Be to, nederėtų pamiršti, kad SS būta net trijų (!) rusiškų divizijų. Vienos jų vadą vokiečiai sušaudė patys – už negirdėtą net naciams žvėriškumą malšinant Varšuvos sukilimą.
Nekalbant jau apie paminklą rusų naciams-hitlerininkams Maskvos centre (http://www.balsas.lt/naujienos/pasaulis/straipsnis98485). Nekalbant ir apie nūdienos „dešinįjį“, „rusišką“, „imperinį“ maršus Maskvoje ir kituose Rusijos miestuose. Juos organizuoja tenykščiai naciai – „našistai“. Jiems oponuoja nacionalbolševikai, t.y. irgi naciai. Beje, „našistai“ savo pavadinimą perėmė iš vieno mums gerai dar nuo 1991-ųjų metų sausio pažįstamo Nevzorovo - jo filmas-klastotė taip ir vadinosi „Naši“.
KGB ir Putino valdoma Rusija pati šiandien atsiduoda fašizmu, kurį dargi skatina oficiali ksenofobiška ir antivakarietiška propaganda. Deja, tai nei kiek nepateisina Lietuvos valdžios ir visuomenės pasyvumo mūsų vietinių ksenofobų ir antisemitų atžvilgiu.
Kas iš to, kad Lietuvoje istorija nemini SS divizijos? Vakarų visuomenės nuomonė Lietuvą su holokaustu sieja kur kas labiau nei Estiją ar Latviją. Sąvokos „Paneriai“ arba „IX fortas“ išdidžiai rikiuojamos greta Osvencimo ar „Babij Jar“. Mes „atsikirsdami“ išgalvojome „dviejų genocidų teoriją“: jie (žydai) mus vežė į Sibirą, o mes (lietuviai) juos už tai biški pažudėm. Į Sibirą, dera priminti, Sovietų valdžia žmones trėmė ne pagal etninį, o pagal vadinamąjį klasinį kriterijų ir anaiptol ne vien lietuvius. Visų pirma – rusus emigrantus – antikomunistus. Iš Vilniaus krašto – lenkų karininkiją, inteligentiją, valdininkiją. Vežė ir turtingus žydų kapitalistus, gausių smetoninės Lietuvos žydų partijų aktyvistus, sionistus ir net kairiuosius žydus.
Mes „didvyriškai“ ištęsėme Lileikio bylą iki jo mirties ir likome visuomene, nesugebėjusia nuteisti nacių kolaboranto, siuntusio žydus į mirtį. Mes dabar reikalaujame, kad Izraelis išduotų Dušanskį. Neblogai, bet štai Raslanui leidome pabėgti į Rusiją jau nepriklausomybės metais. Ką ten kalbėti – KGB rezervo karininkai pas mus įsitvirtina aukščiausiuose postuose.... O ir Tomkus su savo nacių „Štiurmerio“ stiliaus karikatūromis yra teismo išteisinamas bei jaučiasi visiškai patogiai.
Žydų tema – pati jautriausia mūsų visuomenės sąmonėje. Jautriausia mūsų Vakarų sąjungininkams ir pati naudingiausia Lubiankos provokatoriams. Jie būtinai pasiknaisios neužgijusiose žaizdose. Antai, kišeninis Putino rabinas – tiesioginis Vilniuje reziduojančio rabino Krinskio (to paties, kuris bandė užgrobti Vilniaus Sinagogą) viršininkas Berl Lazaras aršiai keikia estus. Tai tas pats Berl Lazaras, kuris pareiškė, jog jo organizaciją „Chabad-Liubavič“ ir Rusijos saugumo tarnybą (FSB) sieja „tie patys tikslai, tie patys uždaviniai“.
Štai dar ir gerai žinomas Lietuvai (ir ne tik jai) Efraimas Zurofas iš Vyzentalio centro pareiškia: „paminklo pašalinimas rodo, jog estų vyriausybei trūksta supratimo apie tai, kokie gilūs buvo nacių nusikaltimai bei įžeidžia jų aukų atminimą“. Apie Zurofą vėliau dar užsiminsiu. Tuo tarpu noriu pasakyti tik tiek, kad Simonas Vyzentalis buvo neabejotinai šviesus žmogus. O štai jo įpėdinis... Asmenybės reiškia daug.
Laukite temos tęsinio.
Facebook
Twitter
nusiųsk el.paštu
Skaityti komentarus 62